Adomas Švedas

Helsinkio katedra

Ši vasarą iš kitų išsiskyrė tuo, jog šią vasarą daug laiko praleidau “ant kojų” – keliavau, susitikau, mačiau, veikiau.
Keliavau tiek Lietuvoje (apie tai jau rašiau įraše apie draugus lenkus), tiek užsienyje. Užsienio keliones pradėjau nuo kaimynės Lenkijos miesto Balstogės (Białystok), kuriame pirkau savo fotoaparatą. Praėjus 20 dienų po kelionės į Lenkija, pas patį atvažiavo lenkai. Jau net sunku atsiminti, kas buvo per tas 20 dienų, nes kaip minėjau, ši vasara viena iš judriausių ir veikliausių. Taip jau susiklostė, kad viešint lenkams, trims dienoms turėjau palikti Lietuvą ir išvykti į Suomiją – Helsinkį. Skamba labai jau politiškai, kaip koks vizitas :D Ko ten trenkiausi ir ką ten veikiau parašysiu šiame įraše.

Vakarėjantis Vantaa rajonas

Viskas prasidėjo jau žiemą, kuomet Jaunojo tyrėjo organizuotame “Eruditų turnyre” su draugais sugebėjom laimėti pirmą vietą. Sakau sugebėjom todėl, kad atvažiavom nežinodami, kur atvažiavom ir kas bus. Taip jau gavosi, kad laimėjom pirmą vietą, kartu su prizu – kelione į Helsinkio mokslo muziejų “Heureka” Suomijoje. Pagaliau sulaukėm tos dienos, kuomet mus pagaliau “išvežė”.

Helsinkyje nusileidome birželio 29d. vakare. Kol nusigavom iki viešbučio, jau buvo apie 21 valanda. Nusprendėm, kad būtų visai nieko šiek tiek susipažinti su miestu, po kurį visą kitą dieną teks vaikščioti. Tad ilgai laiko netempdami išėjom į miestą surasti kokios tai kavinukės (pažiūrėti tada dar vykusių pasaulio futbolo čempionato varžybų). Deja paieškos nebuvo lengvos. Pasirodo, 21 valanda yra būtent ta, kuomet 3/4 kavinių ir parduotuvių užsidaro. Jei gerai pamenu, radom tris neuždarytas kavines. Tiesa, į dvejas patekti negalėjome, nes į jas nepilnamečiai neįleidžiame, tad pasirinkimų neturėję ten ir apsistojome. Galbūt tai yra dėl to, kad Vantaa rajonas yra kaip ir “oro uosto” rajonas, pramogoms čia skirta mažiau dėmesio (iki Helsinkio centro ~15 minučių kelio traukiniu).

Gyvenimas Helsinkyje brangus. Na, bent jau man, lietuviui, taip pasirodė. Nuvažiavau su 30 eurų mintyse versdamas juos į litus (~100). Pamaniau, kad tris dienas su 100 litų išgyventi man paprastai lengva. Lietuvoje! Suomijoje teko suprasti, kad 30 eurų Suomijoje tolygu 30 litų Lietuvoje. Kainos skaičiais tokios pačios, tik verčiant į litus jos pasidaugina 3.45 karto :) Teko ir brangių ledų pavalgyti už 17 litų.
Žmonės dirba. Taip, dirba, o ne dykaduoniauja. Lietuvoje darbo metu nuėjus į didesnę gatvę ar parduotuvę gali ir su kamščiais susipažinti, kas Suomijoje reta (kiek bent teko patirti per tas kelias dienas). Dar vienas pastebėjimas iš žmonių pusės – sportiški žmonės. Nordic walking’as plačiai paplitęs visoje Suomijoje, o dviratis, kaip transporto priemonė, turbūt varžosi su automobiliu.

Tikslas, dėl kurio skridome į Suomiją buvo pasiektas beveik be problemų. Neskaitant to, kad grupės vadovė mus prie viešbučio paliko su pasiaiškinimu, jog “pranešimas, kad išeiname anksčiau, turbūt jūsų nepasiekė”. Viskas buvo gerai, nes miestą apėję buvome jau dieną anksčiau ir iki mokslo muziejaus nusigauti sugebėjome savarankiškai (kelio iš tikrųjų nėra daug, gal 10-15 minučių).

Nors muziejuje aš jau kartą buvęs (praeitą žiemą, kuomet keliavau į Laplandiją), antrą kartą ten taip pat patiko. Pavažiuoti dviračių ant lyno, paskraidyti skraidančiu kilimu ar įsijausti į vairuotoją, stabdantį įvairiais kelio paviršiais niekada neatsisakysiu. :)
Tiesa, yra ir keičiamų ekspozicijų – parodų. Jos keičiamos kiekvieną metų ketvirtį. Praeitą žiemą ekspozicija buvo apie laivų valdymą, šįkart buvo galima įšokti į CSI kriminalistų kelnes ir ištirti nusikaltimą, ko, deja, nedariau – pamaniau, kad per daug laiko atims ir būsiu nepamatęs pusę kitų ekspozicijų. :D

Viena iš parodų. Šitą, kaip ir sekančią, siūlau pasididinti.

Tokias vadinu mindfuck nuotraukomis. Pirma daryta paėjus į dešinę nuo stendo centro, vidurinė – centre, o apatinė paėjus į kairę nuo stendo centro. And they are always looking at you.

Įrašą baigsiu trumpu, 5 minučių nesiekiančiu niekiniu – žaisliniu filmuku, kurį susukau iš video gabaliukų. Labai nemuškit, mandriau “susukti” valios ir jėgų nebebuvo :) Iki!

Dalinkis su kitais :

(įrašas apie lengvesnį knygų dorojimo būdą, mažiau varginantį akis)

Artėjant 11 klasei pajutau, kad privalomų perskaityti knygų sąrašas visiškai nemažėja – skaityti knygas pagal sąrašą man – vienas iš sunkiausių dalykų. Neneigsiu, dažnai skaityti knygą man būna didelis iššūkis. Ne visada, žinoma, bet kuomet kalbama apie knygas, kurias skaityti reikia nori to ar nenori, tada taip. Kartais tas laikas, praleistas prie (iš pirmo žvilgsnio) nuobodžios knygos atrodo brangus. O “įsivažiuoti” sunku.

Supratau vieną – su šia problema susiduriu ne tik aš :)
Tikiu, jog yra ne vienas ir ne du draugai, kuriems skaityti knygas pagal sąrašą yra problema (o gal laiko trūkumas). Dar didesnė problema neperskaitytų knygų skaičius pasidaro tuomet, kuomet vasara baigiasi ir žinai, kad žūtbūt knygas reikia kažkaip “sudoroti”, nes 11 (taip pat kaip ir 12) klasėje visos tos informacijos reikės diskutuojant pamokose ar rašant interpretaciją.

Išeitis yra! Ir tai nebus tiesiog prisivertimas skaityti knygas.
Dalykas, kurį siūlau – audio knygos (angl. audiobooks).

Audio knygų pliusai:

• Greitas skaitymo būdas – nereikia eiti iki bibliotekos. Viskas internete (arba parduotuvėse);
• Patogus būdas – klausydamas gali dirbti kitus darbus;
• Dauguma knygų nemokamos;
• “Eko-draugiškas” būdas – jokio popieriaus, jokių dažų ar chemikalų;
• Nevargina akių;
• Kitaip nei knygos, neužima vietos (kuprinėje, ant stalo).

Jei yra pliusai, tai atsiras ir minusų. Tad minusai būtų šie:

• Audio knygos gali varginti dėl galimos mažesnės koncentracijos;
• Reikia prietaiso joms atkurti (kompiuterio, MP3 grotuvo);
• Mažas knygų pasirinkimas.

Jei praleidau kokį reikšmingą “tašką” ties pliusais ar minusais, pataisykit. Pliusų daugiau, minusų mažiau. Renkamės knygų klausymą! O ką klausyti?

Jei mėgsti angliškas knygas, problemų nerasi. Su lietuviškomis (t.y lietuviškai įgarsintomis) knygomis šiek tiek sunkiau, bet ne tragedija.
Audio knygų gali parsisiųsti internete tiek mokamai, tiek nemokamai (piratauti).
Knygas, kurios man tiko pagal mano šios vasaros “must-read” sąrašą (11 klasės), buvo šios:

• Jonas Biliūnas – Liūdna Pasaka (“Pirmutinis streikas”, “Be darbo”, “Laimės žiburys”, “Kliudžiau”, “Liūdna pasaka” ir kt.). 6 valandos ir 40 minučių klausymo.
• K.Donelaitis – Metai. 4 valandos klausymo.
• Vincas Mykolaitis-Putinas  – Altorių šešėly. 25 valandos klausymo (šitas bus sunkus).

Kita vertus, pernai 16 valandų klausyta Ernest Hemingway knyga “Kam skambina varpai” neprailgo – sudomino žiauriai.

Gero skaitymo! O gal greičiau – klausymo?

Dalinkis su kitais :

Sveiki! Kaip ir kiekvienai vasarai einant į pabaigą, paskutines dienas norisi praleisti kuo įdomiau ir kuo.. ilgiau. Diena ir naktis dažnam jaunam žmogui (ne išimtis esu ir aš) jau maišosi viena su kita, o ypač tada, kai naktį praleidi lauke! Nesupraskit blogai, naktis lauke – viskas savo noru :D

Kaip žinia, rugpjūtis žinomas ne tik kaip paskutinis vasaros mėnuo, bet ir kaip mėnuo, kuomet naktimis galima pamatyti daugiausiai krintančių žvaigždžių (meteoritų lietus).
Ta proga pasinaudojau ir aš – pasiėmęs fotoaparatą lipau ant stogo fiksuoti tai, ką matau. Kaip nufotografuoti dangų, kad rezultatas būtų patenkinamas?

Apetitas ateina bevalgant.
Tiesa sakant, užlipęs nenutuokiau, kaip nuotraukoje galima perteikti tai, kas tada vyko danguje – perseidai buvo matomi dažnai ir gana ryškūs. Vaizdas geras buvo ir be jų. Kadangi buvau ~10km nuo Kauno, nuo stogo atsivėrė miesto šviesų panorama. Norėjau fotografuoti daug. Ir iš karto :) Kaip sakiau, apetitas atsiranda bevalgant.

Deja, bet fotografuoti daug ir iš karto praktiškai nesigavo. Kodėl?
Todėl, kad vienai nuotraukai padaryti reikia nuo 8 iki 30 minučių :) Dėl ko taip yra, tuojau ir paaiškinsiu.

Tai – dangus. Ne šiaip sau dangus, o pilnas žvaigždžių. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti ne žvaigždės, o fotoaparato matricos šiukšlės (girdėjau ne vieną tokį atsiliepimą). Iš tikrųjų yra viskas paprasta – pasinaudojus distanciniu pulteliu (iš ebay.com pirkau už 7 litus) fotoaparatas paliktas fotografuoti 9 minutes. Visa informacija, kurią apratas sugaudė per 9 minutes, ir yra pavaizduota nuotraukoje. Išsiliejusių žvaigždžių efektas yra dėl žemės sukimosi ašies. Žemė su fotoaparatu po truputį sukasi, o žvaigždės lieka savo vietoje.

Jei esi fotografijos mėgėjas, gali ir pats išbandyti!
Fotoaparato nustatymai – diafragmą nustačiau f/5.6 (jei priversi dar labiau, nuotrauka bus tamsesnė), išlaikymas – 9 minutės bulb režimu (jau reikės pultelio (arba 9 minutes stovėti užspaudus fotoaparato paleidimo mygtuką)), ISO turėtų būti mažas, 100-200 (dariau 160).

Nors tikėjausi “gaudyti” krentančias žvaigždes, bet jų pavyko pagauti vos keletą – vieną galima įžiūrėti viršuje esančioje nuotraukoje į kairę nuo sukimosi ašies centro. Pasididinus matosi geriau! Maža, be vis šis tas :)

Miesto šviesos liejasi su žvaigždėmis

Be kita ko, naktį skraido ir lėktuvai. Taip jau atsitiko, kad vos užlipęs ant stogo pamačiau į Kauno oro uostą besileidžiantį lėktuvą. Niekad nebandžiau fotografuoti lėktuvo naktį, tad nustebau pamatęs rezultatą. Gaila, kad dešinėje pusėje palikau mažai vietos – nemaniau, kad lėktuvas darys tokį posūkį.
Nuotraukas galima pasididinti paspaudus ant jų!

Iki kito karto! Skubėk į naktinę medžioklę, kol žvaigždės dar krenta :)

Dalinkis su kitais :

(Transilvanijos panorama. Rekomenduoju spausti ant jos ir matyti didelę versiją)

Įrašas glaudžiai susijęs su praėjusiuoju -> Kuo Lietuva įdomi užsieniečiui?.
Kaip jau minėjau, dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix”, kuriame be mūsų šalies dalyvauja penkios šalys, t.y Suomija, Prancūzija, Italija, Lenkija ir Rumunija. Nenoriu kartotis (projekto principas praėjusiame įraše), tad trumpai – patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Įspūdžius būnant joje būtent dabar ir pabandysiu atpasakoti. Gaila tik dabar, nors ten buvau jau pavasarį.

Rumunijos žemė

Okey, pirmas dalykas, kurį pamačiau Rumunijoje – suskilęs nusileidimo takas. Leidomės bjauriu oru, tuomet turėjau slogą (niekam nelinkiu patirti to nepakeliamo skausmo leidžiantis lėktuvui – sloga blogis), tad dar vienas minusas ir nuotaika sugedusi. Rumunijoje snyguriavo, buvo šalta, o aš su plona striuke ir apsirengęs visai ne žiemiškam Rumunijos orui (vos tik grįžus iš Rumunijos susirgau). O Lietuvoje jau buvo galima matyti pavasario žymes!

Rumuniją praminėm kabelių ir kondicionierių šalimi. Vaizdas, kurį matai pirmoje nuotraukoje yra tiek įprastas, kiek kasdieninis duonos pirkimas. Kaip patys rumunai sakė, mes jiems atvežėm žiemą. Sakė, kad ši buvo neįprastai užsitęsusi, na, o įprastai pas juos būna labai karšta – būtent dėl šios priežasties jie ir kabo.

Laidai! Kas antras gatvės stulpas Bukarešto gatvėse – kaip nuotraukoje. Nežinau, kodėl jie ten kabo ir kokia jų paskirtis. Išmąstėm tik taip (realiausias variantas), kad tai arba kabelio likučiai, arba “atsarga”.
Bet kokiu atveju, gražu tai nėra :D

Gerai, juk nebuvo taip blogai, kaip galima įsivaizduoti paskaičius aukščiau. :)
Buvau Drakulos pilyje. Gidas pasitaikė prie bajerio, tai liūdna nebuvo, pasiklausėm ir šmaikščių istorijų apie grafą Drakulą. Drakulos pilis stovi netoli seno miestelio Brasov. Labai išraiškingas miestas – net savo miesto pavadinimą išsikėlė ant kalvos kaip Holivudas :)
Taip pat miestelyje galima rasti 7D kiną. Kiek kiek? Taip, septynių dimensijų. Na, keturias žinau.
Gaila neteko išbandyti likusių trijų dimensijų šiame kino teatre.

Pakeliui į Drakulos pilį sustojome pailsėti nuo ilgos kelionės rumuniškais keliais (o jie tikrai baisūs). Pirmoji šio įrašo nuotrauka būtent ir yra ta nuotrauką, kurią padariau sustojime – Transilvanijos panorama. Gaila, kad mano buvęs aparatas negalėjo perteikti vaizdo gylio pojūčio – vaizdas tikrai pasakiškas. Na, bet vis geriau, negu nieko!

Tiesa yra tai, kad Rumunijoje tikrai daug šunų ir romų. Šunį gali sutikti išėjęs iš daugiabučio laiptinės (gyvenau šeimoje, tad teko patirti), iš parduotuvės ar tiesiog pamatyti besišlaistantį gatvėje. Jie nėra piktybiniai, anaiptol – kiti “turistai” ėjo ir glostė juos, bet man nei drąsos, nei noro to daryti, deja, nebuvo.

Romų, kitaip vadinamų čigonų (na, negražiai) Rumunijoje daug. Pasidarė aišku, kodėl tiek teniso treneris, tiek seneliai (kurie Rumunijoje jau buvę) patarė vertingus daiktus laikyti arčiau savęs – jie tikrai atpažįsta nevietinius ir moka juos “apsukti”. Tad ir jums patariu daryti taip pat, jei kada sugalvosite apsilankyti Rumunijoje ar šalia jos esančiose šalyse.

Kita vertus, nei romai, nei šunys, nei ant stulpų kabantys kabeliai nesutrugdė man gerai praleisti savaitės, palyginus gana “egzotiškoje” šalyje ir parsivežti įvairių įspūdžių (gaila, bet priedo ir slogą – gripą) į Lietuvą. :)

Dalinkis su kitais :

Kaip jau neseniai sakiau, prieš gerą savaitę išlydėjau du draugus, atvykusius iš kaimyninės Lenkijos.
Kas ir kodėl vyko, šitame įraše jums ir bandysiu papasakoti.

Tad pirmiausia, KODĖL.
Gal kas žino, kas ne, bet nuo praeitų metų rudenio dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix“, į kurį be Lietuvos įtrauktos dar penkios šalys – Suomija, Lenkija, Italija, Rumunija ir Prancūzija.
Projekto tikslas – suvienyti įvairių šalių jaunimą, rasti visas šalis dominančią bendrą veiklą, gerinti tarpusavio santykius. Be abejo, anglų kalbos žinių praktika ir naujų draugų paieška.
Projekte dalyvauja po 25 žmones (moksleivius) iš kiekvienos šalies. Burtu keliu (girdėjau, kad Lenkijoje pasirinkimas buvo laisvesnis, Suomijoje jokių burtų nebuvo) atrenkamos penkios “atstovybės” po penkis žmones. Būtent šios penkios delegacijos ir išsiskirsto šalimis.

Taip jau gavosi, kad aš patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Nuotykiai Rumunijoje bus aprašyti atskirame įraše – šiame per daug nenoriu išsiplėsti ir nuvaryti į lankas. Esmė ta, kad į Rumuniją važiavo ir vienas (na, ne vienas, o visi penki :) ) lenkas, su kuriuo jau anksčiau susipažinau “Euroludix” puslapyje esančiame pokalbių kambaryje, kitaip vadinamame chat’e. Rumunijoje susipažinau dar su vienu lenku, kuris šią vasarą kartu su pirmuoju atvyko į Lietuvą. Kad skaitant (jei skaitysit toliau) “pirmasis” ir “antrasis” lenkai nesimaišytų, juos iškart įvardiju – lenkas, kurį pažinojau seniau, vardu Szymon, o kitas, su kuriuo susipažinau tik nuvažiavęs į Rumuniją, vardu Dawid.

Tiesa, apie Szymon’ą gerų žodžių jau buvau prisiklausęs iš draugų, kurie vyko į Lenkiją – grupė į Lenkiją vyko keliais mėnesiais anksčiau, negu mes vykome į Rumuniją. Todėl ir mintis pasikviesti jį į Lietuvą pasisvečiuoti buvo reali – ėmėm ir sumanėm. Ir pasikvietėm. Planavom ir suplanavom, kad atvykti visai gerai yra birželio 25 d. (va todėl, tinklarašti, aš tavęs ir nepasveikinau laiku) ir išvykti liepos 9 dieną, t.y apsistoti čia dviems savaitėms.

Nors planai buvo derinami pusantro mėnesio prieš atvykimą, laikas prabėgo labai greitai. Tai suvokiau tik paskutinę dieną, kuomet kitą dieną lenkai jau turėjo būti Kėdainių stotyje. Rytą jiems atvykus prasidėjo dvi savaitės kol kas geriausių šios vasaros nuotykių su draugais iš kaimyninės Lenkijos. Na, o dabar – KAS įvyko.

Aplankėm Kėdainius.

Iš tikrųjų niekur keliauti nereikėjo, nes gyvenu Kėdainiuose (na, šalia jų). Lietuviams gal ir įprasta, bet užsieniečiai tikrai nepraeis pro šalį pamatę du didelius metalinius agurkus, riogsančius šalia kelio.
Kitas “must-see” objektas buvo Kėdainių Lifosos fosfogipso “kalnai”. Čia įdomiau jau ne tik užsieniečiui (tiesa, jie juos praminė cocaine mountains), bet ir lietuviui – juk ne kiekvienas čia pabuvęs, o gal ne kiekvienas ir nuo kelio matęs.

Molėtai

Dar viena, gal nelabai užsieniečius (bet lietuvius tai tikrai) traukianti vieta – Molėtų astronomijos observatorija.
Pirmas Dawid žodis, pamačius šią skraidančią lėkštę – wow!
Juk lietuviai turi kuo pasigirti – 1991 m. pradėtas darbas nauju 165 cm teleskopu reflektoriumi – didžiausiu teleskopu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje.
Gaila, bet praktiškai išbandyti ar bent jį pamatyti nepavyko – observatorija, labai gaila, bet buvo uždaryta, šeštadieniais mat nedirba (tiesa, internetiniame puslapyje skelbėsi dirbą – būtent todėl ir važiavom, todėl ir prašovėm).

Aplankėm net Kernavę!

Smagu buvo. Kaip tik tomis dienomis Kernavėje vyko “Gyvosios archeologijos dienos” (kas nežinot, kas tai yra, siūlyčiau pasiieškoti informacijos visažinės “gūglės” pagalba) – būtent todėl ir buvo smagu.
Šurmuliuojantys žmonės, mugė, sendaikčių krautuvėlės, amatai, daug žmonių, daug lietuvių ir daug užsieniečių.
Tiesa, į vakarą oras subjuro ir lietus pylė kaip iš kibiro – visa laimė, kad spėjom išnešti sausą kailį iki pradedant lyti. Vis dėlto, Kernavė – gražus miestelis.

Trakai.

O kaip gi atvykus į Lietuvą nepamatyti saloje stūksančios Trakų Pilies? Juolab su Trakų Pilimi susijusi tiek lietuvių, tiek lenkų istorija. Per istorijos pamokas girdėjau, kad XV a. pirmoje pusėje Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila pilyje viešėjo net apie trylika kartų.
Trakus garsina salos pilis, graži gamta su ežerais, na, ir, žinoma, dar Vytauto laikais kartu su karaimais į Lietuvą atkeliavę kibinai – pyragėliai su mėsa, arba kaip lenkai turistai vadina “pyrožki s mensem”. Šokom ir mes prie jų – pasisotinom ir keliavom toliau. : )

Kita stotelė – visų lankoma (ir tuo pačiu visų nemėgstama) Palanga.

Na čia jau buvo “big deal”. Atvažiavom kaip tikri poilsiautojai kelioms dienoms – kad laiko užtektų ir Palangai “apeiti”, ir jūroje pasimaudyti.
Daug kalbėti apie ją nereikia – visi žino, kokia ji yra. Tiesa, pats į ją važiavęs nebūčiau – joje nepoilsiauju jau seniai, renkuosi kiek ramesnį, bet ne blogesnį miestelį – Šventąją.

Buvo dar ir Vilnius. Bet oras Vilniuje geras nebuvo, priešingai, buvo, švelniai tariant, negeras. : )
Nuotraukų nei gražių, nei negražių nepadariau, todėl visai neturiu ką parodyti. Parodysiu, bet nuotrauka daryta anksčiau – dieną prieš “Tebūnie naktis 2010″ renginį, kuriame irgi buvau, bet apie kurį dar nekalbėjau blogosferoj.
Kita vertus, turbūt kiekvienas tipiškas lietuvis žino, kur yra Vilnius, kaip jis atrodo ir su kuo jis valgomas. Nepaisant to, kad Vilniaus tomis dienomis (vėlgi, kaip ir Palangoje, Vilniuje apsistojoję tris dienas) nefotografavau, jį rašau prie rekomenduotinų miestų, kuriuos verta ir kuriuos reikia parodyti užsieniečiui. Vienas iš mano mėgstamiausių miestų.

Ačiū tau, žmogau, jei vis dar skaitai. Šis įrašas neturėjo būti toks ilgas, anaiptol, nesitikėjau prirašyti tiek daug, bet tikiuosi, kad labai neįdomu nebuvo, m?

Tikiuosi, kad kažkam bent dalinai padėjau ruošiant “must-see-cities” planą, ruošiantis sutikti draugų užsieniečių.
Arba! Tikiuosi kažkam parodžiau ir pasakiau tai, ko iki šiol nežinojo apie aukščiau išvardytus miestus (nors sakiau ne per daugiausiai).

Iki kito karto!

Dalinkis su kitais :