Fotografija | Adomas Švedas

Fotografija - Page 2

Pozityvaus įrašo diena

Kaunas sea

Prisidedu prie Vidmanto sugalvotos akcijos – Pozityvaus bloginimo diena. “Bloginti” kažkaip nelabai tinka mano atveju, todėl įrašą ir pavadinau pozityviu įrašu.
Šiaip jau prieš savaitę perskaitęs apie šią akciją į ją pažiūrėjau skeptiškai – ketvirtadienis dažniausiai būna pati blogiausia darbo diena savaitėje. Būtent šią savaitę reikalų buvo daugiau nei reikia, o dar ir daugėja – kita savaitė dar baisesnė nusimato. Anyway kitos savaitės rūpesčiai ir bus sprendžiami kitą savaitę, o dabar apie tai, kas buvo šią savaitę ar mėnesį:

    Pirmasis punktas bus įsirašymas į mokykloje egzistuojantį debatų klubą. Tiesa tas įsirašymas irgi strange – klasiokė Gintarė pakvietė padėti vienam renginiui, susijusiu su klubu, bet po to karto ir nariu patapau. Nieko rimto kol kas dar nedariau (o galėtumėm dar ir nedaryti, kol kiti reikalai baigsis), bet laiko dar daug. Prie pozityvių dalykų rašau todėl, kad manau, jog debatų klubas man bus tik į naudą. Juk iškalba jokiam žmogui nepamaišė.
    Antras punktas yra fotografija. Kaip visada, man sukelianti tik geras emocijas ir jokių blogų. Kol dar ruduo buvo “sausas”, su daug saulės ir šiltas, padariau daug nuotraukų. Tik maža dalis jų pasirodė toliau nei mano kietasis diskas, bet ir to užteko. Kita dalis, sutvarkytų ir atrinktų bus jau greitai. Savaitgalis – geriausias laikas tai padaryti.
    Irrr trečias punktas, kad ir koks banalus jis būtų – rytoj penktadienis! Žiauriai gerai. Kuomet be namų darbų darymo kažką padaryti reikia ir gimnazijoje, viskas labai atima jėgas. Savaitės dienos kartais būna neskaičiuojamos ir vadinamos diidele pertrauka tarp savaitgalių. Savaitgalį bent kažkiek laiko stengiuosi skirti tai veiklai, kuri nuovargio nesukelia arba nuovargis nežymus, pavyzdžiui viršuje išvardintas nuotraukų tvarkymas, blogo rašymas, miegojimas.. ar tiesiog total kimarinimas

Daugiau punktų nebus, nes jau pats laikas keltis į penktadienį ir mąstyti naujas įdėjas kitam ketvirtadieniui. Būtų visai kūl pratęsti šią idėją ilgesniam laikui, jei tik kitą ketvirtadienį nesijausiu kaip bulvių maišu trenktas ir blogą įsijungsiu su malonumu. Tada ir parašyti galima kažką.

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Metai fotografijos

when autumn meets sun

Sulig paskutinio rudens mėnesio pradžia sueina vieneri metai, kuomet iš rankų nepaleidžiu fotoaparato. Būtent prieš metus įsigijau savo pirmąjį veidrodinį aparatą ir, atseit, pradėjau rimtai fotografuoti. Atsimenu, jog pirmosiomis dienomis aparato tai tikrai iš rankų nepaleisdavau. Meniu, nustatymai, diafragma, išlaikymai, spalvos, garsai, efektai – viskas buvo nauja, „šviežia“ ir įdomu. Fotografuodavau viską iš eilės – katiną, namą, dangų, saulę, medžius, nes viskas nuotraukoje atrodė „kietai“ ir viskuo, kas gražu, norėdavosi dalintis su draugais. Nesvarbu buvo ir tai, kad tas aparatas buvo pats pirmasis Sony pagamintas „veidrodis“. Nuotaiką keldavo net fotoaparato fotografavimo garsas – pasikeliančio ir nusileidžiančio veidrodžio garsas. Kaip sakiau, viskas buvo „osam“.

coffee..?

Na, bet, kaip sakoma, geri dalykai greitai ir baigiasi :) Atsitiko taip ir man, kuomet supratau, kad fotografuoti visada tuos pačius, gražius vaizdelius gražiomis spalvomis knisa. Į galvą pradėjo lįsti mintys, kad dangaus nuotraukos visada bus gražios, kad ir kaip tu jį nufotografuotum. Kad dangus visada gražus ir kaskart pamačius jį bėgti fotografuoti kartais nervina (ok, kartais būna ir išimčių :)). Panašus atvejis yra ir su saule, debesimis, gėlėmis ir panašiais „buitiniais“ objektais. Greitai visa tai tampa nuobodu ir daug kadrų padarius vien dėl to, kad jie eye-candy, viskas, tuo pačiu ir fotografija, pradeda atsibosti. Kiekvienam reikia persilaužti ir nuspręsti – arba fotografuoji, arba ne. Kažin ar kas į fotografinę depresiją pasinerti nori?

Okey, bet ne apie fotografinę depresiją ir persilaužimą aš norėjau parašyti. Pagrindas tas, kad jau kurį laiką stengiuosi (reiškia nebūtinai turi būti viskas gerai) atsisakyti nuobodžių kadrų, vietoje to paieškoti originalesnio – geresniu kampu, tinkamesne kompozicija. Žinoma, viskas suktis aplink rėmus negali, improvizacija turi būti. Visai nieko gero be jos, rimtai. Kaskart fotografuodamas pagalvoju apie naują atlikimo būdą ir post-processing’ą (nuotraukos apdirbimą kompiuteriu). Geriausias rezultatas būna tada, kada improvizuojamas atlikimo būdas yra geras tiek, kad post-processing’as yra minimalus ir nuotrauka nėra popsova – fotošopinta. Galiausiai pradedu suprasi ir tai, kad „fotošopas“ nuotrauką gal ir padarys gražia, bet ne įdomia. Kaip man tai sekasi pritaikyti naujas žinias ir gaunamą patirtį fotografijos srityje, gali pasižiūrėti mano Flick’r albume . Jei patinka, nepamiršk ir komentaro parašyti :)

the last green one

Beje, keletas žodžių apie nuotraukų dalinimąsi ir rodymą draugams, pažįstamiems ir ne. Kuo toliau, tuo labiau efoto.lt ir panašiais lietuvių nuotraukų dalinimosi ir vertinimo puslapiais pradedu nepasitikėti ir nuotraukų ten nekelti – turint mažai draugų puslapio bendruomenėje galima pasijausti apskritu nuliu, o nulio daromos nuotraukos (kad ir kokios jos būtų geros) nėra vertinamos gerai. Tai nėra mano vieno asmeninė nuomonė, netgi pačiuose puslapiuose apie tai kalbama, kad be meistro statuso gauti gerų balų už nuotraukas – didžiausias vargas. Todėl puslapis, kuriame „apsistojau“ – Flickr.com Daugelio išgirtas, daugumos mėgstamas, tai kodėl gi ne?

P.S Gaila, bet greitai rašant žodžių kratinys gaunasi, o ne straipsnis (pasitaisysiu, prižadu). Tikiuosi bent dalinai supratote, ką norėjau parašyti. Straipsnio informacija, kaip ir fotografijos žinios – turi gražiai sugulti viena po kitos, jei norima dorą rezultatą gauti. :)

P.P.S Naujos muzikos paieškose aptikau dainą, kurios net pavadinimas atitinką temą, todėl dalinuosi..

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Helsinkis

Helsinkio katedra

Ši vasara iš kitų išsiskyrė tuo, jog šią vasarą daug laiko praleidau “ant kojų” – keliavau, susitikau, mačiau, veikiau.
Keliavau tiek Lietuvoje (apie tai jau rašiau įraše apie draugus lenkus), tiek užsienyje. Užsienio keliones pradėjau nuo kaimynės Lenkijos miesto Balstogės (Białystok), kuriame pirkau savo fotoaparatą. Praėjus 20 dienų po kelionės į Lenkija, pas patį atvažiavo lenkai. Jau net sunku atsiminti, kas buvo per tas 20 dienų, nes kaip minėjau, ši vasara viena iš judriausių ir veikliausių. Taip jau susiklostė, kad viešint lenkams, trims dienoms turėjau palikti Lietuvą ir išvykti į Suomiją – Helsinkį. Skamba labai jau politiškai, kaip koks vizitas :D Ko ten trenkiausi ir ką ten veikiau parašysiu šiame įraše.

Vakarėjantis Vantaa rajonas

Viskas prasidėjo jau žiemą, kuomet Jaunojo tyrėjo organizuotame “Eruditų turnyre” su draugais sugebėjom laimėti pirmą vietą. Sakau sugebėjom todėl, kad atvažiavom nežinodami, kur atvažiavom ir kas bus. Taip jau gavosi, kad laimėjom pirmą vietą, kartu su prizu – kelione į Helsinkio mokslo muziejų “Heureka” Suomijoje. Pagaliau sulaukėm tos dienos, kuomet mus pagaliau “išvežė”.

Helsinkyje nusileidome birželio 29d. vakare. Kol nusigavom iki viešbučio, jau buvo apie 21 valanda. Nusprendėm, kad būtų visai nieko šiek tiek susipažinti su miestu, po kurį visą kitą dieną teks vaikščioti. Tad ilgai laiko netempdami išėjom į miestą surasti kokios tai kavinukės (pažiūrėti tada dar vykusių pasaulio futbolo čempionato varžybų). Deja paieškos nebuvo lengvos. Pasirodo, 21 valanda yra būtent ta, kuomet 3/4 kavinių ir parduotuvių užsidaro. Jei gerai pamenu, radom tris neuždarytas kavines. Tiesa, į dvejas patekti negalėjome, nes į jas nepilnamečiai neįleidžiame, tad pasirinkimų neturėję ten ir apsistojome. Galbūt tai yra dėl to, kad Vantaa rajonas yra kaip ir “oro uosto” rajonas, pramogoms čia skirta mažiau dėmesio (iki Helsinkio centro ~15 minučių kelio traukiniu).

Gyvenimas Helsinkyje brangus. Na, bent jau man, lietuviui, taip pasirodė. Nuvažiavau su 30 eurų mintyse versdamas juos į litus (~100). Pamaniau, kad tris dienas su 100 litų išgyventi man paprastai lengva. Lietuvoje! Suomijoje teko suprasti, kad 30 eurų Suomijoje tolygu 30 litų Lietuvoje. Kainos skaičiais tokios pačios, tik verčiant į litus jos pasidaugina 3.45 karto :) Teko ir brangių ledų pavalgyti už 17 litų.
Žmonės dirba. Taip, dirba, o ne dykaduoniauja. Lietuvoje darbo metu nuėjus į didesnę gatvę ar parduotuvę gali ir su kamščiais susipažinti, kas Suomijoje reta (kiek bent teko patirti per tas kelias dienas). Dar vienas pastebėjimas iš žmonių pusės – sportiški žmonės. Nordic walking’as plačiai paplitęs visoje Suomijoje, o dviratis, kaip transporto priemonė, turbūt varžosi su automobiliu.

Tikslas, dėl kurio skridome į Suomiją buvo pasiektas beveik be problemų. Neskaitant to, kad grupės vadovė mus prie viešbučio paliko su pasiaiškinimu, jog “pranešimas, kad išeiname anksčiau, turbūt jūsų nepasiekė”. Viskas buvo gerai, nes miestą apėję buvome jau dieną anksčiau ir iki mokslo muziejaus nusigauti sugebėjome savarankiškai (kelio iš tikrųjų nėra daug, gal 10-15 minučių).

Nors muziejuje aš jau kartą buvęs (praeitą žiemą, kuomet keliavau į Laplandiją), antrą kartą ten taip pat patiko. Pavažiuoti dviračių ant lyno, paskraidyti skraidančiu kilimu ar įsijausti į vairuotoją, stabdantį įvairiais kelio paviršiais niekada neatsisakysiu. :)
Tiesa, yra ir keičiamų ekspozicijų – parodų. Jos keičiamos kiekvieną metų ketvirtį. Praeitą žiemą ekspozicija buvo apie laivų valdymą, šįkart buvo galima įšokti į CSI kriminalistų kelnes ir ištirti nusikaltimą, ko, deja, nedariau – pamaniau, kad per daug laiko atims ir būsiu nepamatęs pusę kitų ekspozicijų. :D

Viena iš parodų. Šitą, kaip ir sekančią, siūlau pasididinti.


Tokias vadinu mindfuck nuotraukomis. Pirma daryta paėjus į dešinę nuo stendo centro, vidurinė – centre, o apatinė paėjus į kairę nuo stendo centro. And they are always looking at you.

Įrašą baigsiu trumpu, 5 minučių nesiekiančiu niekiniu – žaisliniu filmuku, kurį susukau iš video gabaliukų. Labai nemuškit, mandriau “susukti” valios ir jėgų nebebuvo :) Iki!

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Naktinė fotografija

Sveiki! Kaip ir kiekvienai vasarai einant į pabaigą, paskutines dienas norisi praleisti kuo įdomiau ir kuo.. ilgiau. Diena ir naktis dažnam jaunam žmogui (ne išimtis esu ir aš) jau maišosi viena su kita, o ypač tada, kai naktį praleidi lauke! Nesupraskit blogai, naktis lauke – viskas savo noru :D

Kaip žinia, rugpjūtis žinomas ne tik kaip paskutinis vasaros mėnuo, bet ir kaip mėnuo, kuomet naktimis galima pamatyti daugiausiai krintančių žvaigždžių (meteoritų lietus).
Ta proga pasinaudojau ir aš – pasiėmęs fotoaparatą lipau ant stogo fiksuoti tai, ką matau. Kaip nufotografuoti dangų, kad rezultatas būtų patenkinamas?

Apetitas ateina bevalgant.
Tiesa sakant, užlipęs nenutuokiau, kaip nuotraukoje galima perteikti tai, kas tada vyko danguje – perseidai buvo matomi dažnai ir gana ryškūs. Vaizdas geras buvo ir be jų. Kadangi buvau ~10km nuo Kauno, nuo stogo atsivėrė miesto šviesų panorama. Norėjau fotografuoti daug. Ir iš karto :) Kaip sakiau, apetitas atsiranda bevalgant.

Deja, bet fotografuoti daug ir iš karto praktiškai nesigavo. Kodėl?
Todėl, kad vienai nuotraukai padaryti reikia nuo 8 iki 30 minučių :) Dėl ko taip yra, tuojau ir paaiškinsiu.

Tai – dangus. Ne šiaip sau dangus, o pilnas žvaigždžių. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti ne žvaigždės, o fotoaparato matricos šiukšlės (girdėjau ne vieną tokį atsiliepimą). Iš tikrųjų yra viskas paprasta – pasinaudojus distanciniu pulteliu (iš ebay.com pirkau už 7 litus) fotoaparatas paliktas fotografuoti 9 minutes. Visa informacija, kurią apratas sugaudė per 9 minutes, ir yra pavaizduota nuotraukoje. Išsiliejusių žvaigždžių efektas yra dėl žemės sukimosi ašies. Žemė su fotoaparatu po truputį sukasi, o žvaigždės lieka savo vietoje.

Jei esi fotografijos mėgėjas, gali ir pats išbandyti!
Fotoaparato nustatymai – diafragmą nustačiau f/5.6 (jei priversi dar labiau, nuotrauka bus tamsesnė), išlaikymas9 minutės bulb režimu (jau reikės pultelio (arba 9 minutes stovėti užspaudus fotoaparato paleidimo mygtuką)), ISO turėtų būti mažas, 100-200 (dariau 160).

Nors tikėjausi “gaudyti” krentančias žvaigždes, bet jų pavyko pagauti vos keletą – vieną galima įžiūrėti viršuje esančioje nuotraukoje į kairę nuo sukimosi ašies centro. Pasididinus matosi geriau! Maža, be vis šis tas :)


Miesto šviesos liejasi su žvaigždėmis

Be kita ko, naktį skraido ir lėktuvai. Taip jau atsitiko, kad vos užlipęs ant stogo pamačiau į Kauno oro uostą besileidžiantį lėktuvą. Niekad nebandžiau fotografuoti lėktuvo naktį, tad nustebau pamatęs rezultatą. Gaila, kad dešinėje pusėje palikau mažai vietos – nemaniau, kad lėktuvas darys tokį posūkį.
Nuotraukas galima pasididinti paspaudus ant jų!

Iki kito karto! Skubėk į naktinę medžioklę, kol žvaigždės dar krenta :)

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Savaitė Rumunijoje


(Transilvanijos panorama. Rekomenduoju spausti ant jos ir matyti didelę versiją)

Įrašas glaudžiai susijęs su praėjusiuoju -> Kuo Lietuva įdomi užsieniečiui?.
Kaip jau minėjau, dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix”, kuriame be mūsų šalies dalyvauja penkios šalys, t.y Suomija, Prancūzija, Italija, Lenkija ir Rumunija. Nenoriu kartotis (projekto principas praėjusiame įraše), tad trumpai – patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Įspūdžius būnant joje būtent dabar ir pabandysiu atpasakoti. Gaila tik dabar, nors ten buvau jau pavasarį.


Rumunijos žemė

Okey, pirmas dalykas, kurį pamačiau Rumunijoje – suskilęs nusileidimo takas. Leidomės bjauriu oru, tuomet turėjau slogą (niekam nelinkiu patirti to nepakeliamo skausmo leidžiantis lėktuvui – sloga blogis), tad dar vienas minusas ir nuotaika sugedusi. Rumunijoje snyguriavo, buvo šalta, o aš su plona striuke ir apsirengęs visai ne žiemiškam Rumunijos orui (vos tik grįžus iš Rumunijos susirgau). O Lietuvoje jau buvo galima matyti pavasario žymes!

Rumuniją praminėm kabelių ir kondicionierių šalimi. Vaizdas, kurį matai pirmoje nuotraukoje yra tiek įprastas, kiek kasdieninis duonos pirkimas. Kaip patys rumunai sakė, mes jiems atvežėm žiemą. Sakė, kad ši buvo neįprastai užsitęsusi, na, o įprastai pas juos būna labai karšta – būtent dėl šios priežasties jie ir kabo.

Laidai! Kas antras gatvės stulpas Bukarešto gatvėse – kaip nuotraukoje. Nežinau, kodėl jie ten kabo ir kokia jų paskirtis. Išmąstėm tik taip (realiausias variantas), kad tai arba kabelio likučiai, arba “atsarga”.
Bet kokiu atveju, gražu tai nėra :D

Gerai, juk nebuvo taip blogai, kaip galima įsivaizduoti paskaičius aukščiau. :)
Buvau Drakulos pilyje. Gidas pasitaikė prie bajerio, tai liūdna nebuvo, pasiklausėm ir šmaikščių istorijų apie grafą Drakulą. Drakulos pilis stovi netoli seno miestelio Brasov. Labai išraiškingas miestas – net savo miesto pavadinimą išsikėlė ant kalvos kaip Holivudas :)
Taip pat miestelyje galima rasti 7D kiną. Kiek kiek? Taip, septynių dimensijų. Na, keturias žinau.
Gaila neteko išbandyti likusių trijų dimensijų šiame kino teatre.

Pakeliui į Drakulos pilį sustojome pailsėti nuo ilgos kelionės rumuniškais keliais (o jie tikrai baisūs). Pirmoji šio įrašo nuotrauka būtent ir yra ta nuotrauką, kurią padariau sustojime – Transilvanijos panorama. Gaila, kad mano buvęs aparatas negalėjo perteikti vaizdo gylio pojūčio – vaizdas tikrai pasakiškas. Na, bet vis geriau, negu nieko!

Tiesa yra tai, kad Rumunijoje tikrai daug šunų ir romų. Šunį gali sutikti išėjęs iš daugiabučio laiptinės (gyvenau šeimoje, tad teko patirti), iš parduotuvės ar tiesiog pamatyti besišlaistantį gatvėje. Jie nėra piktybiniai, anaiptol – kiti “turistai” ėjo ir glostė juos, bet man nei drąsos, nei noro to daryti, deja, nebuvo.

Romų, kitaip vadinamų čigonų (na, negražiai) Rumunijoje daug. Pasidarė aišku, kodėl tiek teniso treneris, tiek seneliai (kurie Rumunijoje jau buvę) patarė vertingus daiktus laikyti arčiau savęs – jie tikrai atpažįsta nevietinius ir moka juos “apsukti”. Tad ir jums patariu daryti taip pat, jei kada sugalvosite apsilankyti Rumunijoje ar šalia jos esančiose šalyse.

Kita vertus, nei romai, nei šunys, nei ant stulpų kabantys kabeliai nesutrugdė man gerai praleisti savaitės, palyginus gana “egzotiškoje” šalyje ir parsivežti įvairių įspūdžių (gaila, bet priedo ir slogą – gripą) į Lietuvą. :)

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark