Gal kiek ir ankstokai, palyginus praėjusiuosius ir šiuos metus, bet nuotykiai patys geriausi. O atidariau aš baidarių sezoną. Keletas nuotraukų iš pirmojo baidarių žygio šįmet balandžio 11-12 dienomis. Šiek tiek gailiuosidėl to, kad savo fotoaparato kelionėje neturėjau. Kita vertus prisiminus nuotykius žygyje (aprašiau žemiau) vis galvoju, kad gal ir gerai, kad jo neturėjau. O nuotykių buvo daug.

Pirmąją dieną (šeštadienį) oras buvo nelabai – saulė nešvietė ir lietus bandė gadinti nuotaiką kartais pasirodydamas, todėl plaukti teko su striuke. Kelionės maršrutą pradėjome nuo autostrados Vilnius – Klaipėda n-tojo kilometro (tiksliai nežinau, nesidomėjau) – apie 30 kilometrų už Kryžkalnio. Plaukėme Akmenos upe.

Pirmą dieną numatytas maršrutas buvo 25 kilometrai. Baidares atvežęs žmogus sakė, kad „kelio“ užteks keturioms valandoms (dar įspėjo, kad išvirtimo iš baidarės procentas Akmenos upėje – 20. Tai yra visame maršrute turėtų išvirsti iki 2 žmonių iš dešimties). Na, mes nebuvome labai punktualūs ir 25 kilometrus nuplaukėm per 6-7 (o gal ir daugiau) valandas. Vėlavimo priežastis ir buvo visi tie išvirtimai – dažnai stojome ir laukėme, kol draugai persirengs ir galės plaukti toliau. Niekaip negaliu pamiršti, kaip su vadovu juokėmės, kad išvirtimo procentą padidinom 3 kartus :) Iš 10 plaukusių išvirto 6 (3 baidarės iš 5). Ne išimtis buvo ir mūsų baidarė – du kartus prisėmėm vandens tiek, kad reikėjo stoti ir keistis rūbus, o trečiąjį kartą baidarė apvirto ant šono, tad teko šokti į dar visai šaltą pavasario upės vandenį. Dar kartą įsitikinau, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

Vakarą leidome sodyboje – visai ne kaip tikri turistai. :) Palapinėse dar tikrai būtų buvę šaltoka miegoti.
Pirtis, šilta patalpa ir saulėtas sekmadienio rytas buvo perfect. Atsikėlus pasijautė praeitos dienos padariniai – skaudantys šonai, pečiai, rankos – reiškia gerai „dirbom“. :)

Antros dienos praėjo visai smagiai – virsti neteko. Žinoma, ne visiems – plaukiant viena atkarpa, kiek prisimenu, prisėmė viena baidarė, o viena apvirto – toje vietoje upė nepagailėjo akmenų. Štai kaip tik dvi nuotraukos – vienoje ta baisioji vieta (nepykit už kokybę, telefonu fotografavau), kitoje – pilnos vandens baidarės, bandžiusios perplaukti tą vietą:

Antrąją dieną maršrutą praplaukėme žymiai greičiau, nors plaukėm tiek pat, 25 kilometrus. Priežasčių tam paaiškinti turbūt ir nereikia – mažiau virtom, mažiau stojom, greičiau plaukėm. :)

Apskritai žygį laikau nusisekusį – kuo toliau, tuo labiau oras taisėsi, chebra linksmėjo ir nuotaikos gerėjo. Kokia upe plaukti teks vėliau, dar nėra aišku, bet, galbūt tai bus Gaujos upė Latvijoje.

Dalinkis su kitais :