Kaip jau neseniai sakiau, prieš gerą savaitę išlydėjau du draugus, atvykusius iš kaimyninės Lenkijos.
Kas ir kodėl vyko, šitame įraše jums ir bandysiu papasakoti.

Tad pirmiausia, KODĖL.
Gal kas žino, kas ne, bet nuo praeitų metų rudenio dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix“, į kurį be Lietuvos įtrauktos dar penkios šalys – Suomija, Lenkija, Italija, Rumunija ir Prancūzija.
Projekto tikslas – suvienyti įvairių šalių jaunimą, rasti visas šalis dominančią bendrą veiklą, gerinti tarpusavio santykius. Be abejo, anglų kalbos žinių praktika ir naujų draugų paieška.
Projekte dalyvauja po 25 žmones (moksleivius) iš kiekvienos šalies. Burtu keliu (girdėjau, kad Lenkijoje pasirinkimas buvo laisvesnis, Suomijoje jokių burtų nebuvo) atrenkamos penkios “atstovybės” po penkis žmones. Būtent šios penkios delegacijos ir išsiskirsto šalimis.

Taip jau gavosi, kad aš patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Nuotykiai Rumunijoje bus aprašyti atskirame įraše – šiame per daug nenoriu išsiplėsti ir nuvaryti į lankas. Esmė ta, kad į Rumuniją važiavo ir vienas (na, ne vienas, o visi penki :) ) lenkas, su kuriuo jau anksčiau susipažinau “Euroludix” puslapyje esančiame pokalbių kambaryje, kitaip vadinamame chat’e. Rumunijoje susipažinau dar su vienu lenku, kuris šią vasarą kartu su pirmuoju atvyko į Lietuvą. Kad skaitant (jei skaitysit toliau) “pirmasis” ir “antrasis” lenkai nesimaišytų, juos iškart įvardiju – lenkas, kurį pažinojau seniau, vardu Szymon, o kitas, su kuriuo susipažinau tik nuvažiavęs į Rumuniją, vardu Dawid.

Tiesa, apie Szymon’ą gerų žodžių jau buvau prisiklausęs iš draugų, kurie vyko į Lenkiją – grupė į Lenkiją vyko keliais mėnesiais anksčiau, negu mes vykome į Rumuniją. Todėl ir mintis pasikviesti jį į Lietuvą pasisvečiuoti buvo reali – ėmėm ir sumanėm. Ir pasikvietėm. Planavom ir suplanavom, kad atvykti visai gerai yra birželio 25 d. (va todėl, tinklarašti, aš tavęs ir nepasveikinau laiku) ir išvykti liepos 9 dieną, t.y apsistoti čia dviems savaitėms.

Nors planai buvo derinami pusantro mėnesio prieš atvykimą, laikas prabėgo labai greitai. Tai suvokiau tik paskutinę dieną, kuomet kitą dieną lenkai jau turėjo būti Kėdainių stotyje. Rytą jiems atvykus prasidėjo dvi savaitės kol kas geriausių šios vasaros nuotykių su draugais iš kaimyninės Lenkijos. Na, o dabar – KAS įvyko.

Aplankėm Kėdainius.

Iš tikrųjų niekur keliauti nereikėjo, nes gyvenu Kėdainiuose (na, šalia jų). Lietuviams gal ir įprasta, bet užsieniečiai tikrai nepraeis pro šalį pamatę du didelius metalinius agurkus, riogsančius šalia kelio.
Kitas “must-see” objektas buvo Kėdainių Lifosos fosfogipso “kalnai”. Čia įdomiau jau ne tik užsieniečiui (tiesa, jie juos praminė cocaine mountains), bet ir lietuviui – juk ne kiekvienas čia pabuvęs, o gal ne kiekvienas ir nuo kelio matęs.

Molėtai

Dar viena, gal nelabai užsieniečius (bet lietuvius tai tikrai) traukianti vieta – Molėtų astronomijos observatorija.
Pirmas Dawid žodis, pamačius šią skraidančią lėkštę – wow!
Juk lietuviai turi kuo pasigirti – 1991 m. pradėtas darbas nauju 165 cm teleskopu reflektoriumi – didžiausiu teleskopu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje.
Gaila, bet praktiškai išbandyti ar bent jį pamatyti nepavyko – observatorija, labai gaila, bet buvo uždaryta, šeštadieniais mat nedirba (tiesa, internetiniame puslapyje skelbėsi dirbą – būtent todėl ir važiavom, todėl ir prašovėm).

Aplankėm net Kernavę!

Smagu buvo. Kaip tik tomis dienomis Kernavėje vyko “Gyvosios archeologijos dienos” (kas nežinot, kas tai yra, siūlyčiau pasiieškoti informacijos visažinės “gūglės” pagalba) – būtent todėl ir buvo smagu.
Šurmuliuojantys žmonės, mugė, sendaikčių krautuvėlės, amatai, daug žmonių, daug lietuvių ir daug užsieniečių.
Tiesa, į vakarą oras subjuro ir lietus pylė kaip iš kibiro – visa laimė, kad spėjom išnešti sausą kailį iki pradedant lyti. Vis dėlto, Kernavė – gražus miestelis.

Trakai.

O kaip gi atvykus į Lietuvą nepamatyti saloje stūksančios Trakų Pilies? Juolab su Trakų Pilimi susijusi tiek lietuvių, tiek lenkų istorija. Per istorijos pamokas girdėjau, kad XV a. pirmoje pusėje Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila pilyje viešėjo net apie trylika kartų.
Trakus garsina salos pilis, graži gamta su ežerais, na, ir, žinoma, dar Vytauto laikais kartu su karaimais į Lietuvą atkeliavę kibinai – pyragėliai su mėsa, arba kaip lenkai turistai vadina “pyrožki s mensem”. Šokom ir mes prie jų – pasisotinom ir keliavom toliau. : )

Kita stotelė – visų lankoma (ir tuo pačiu visų nemėgstama) Palanga.

Na čia jau buvo “big deal”. Atvažiavom kaip tikri poilsiautojai kelioms dienoms – kad laiko užtektų ir Palangai “apeiti”, ir jūroje pasimaudyti.
Daug kalbėti apie ją nereikia – visi žino, kokia ji yra. Tiesa, pats į ją važiavęs nebūčiau – joje nepoilsiauju jau seniai, renkuosi kiek ramesnį, bet ne blogesnį miestelį – Šventąją.

Buvo dar ir Vilnius. Bet oras Vilniuje geras nebuvo, priešingai, buvo, švelniai tariant, negeras. : )
Nuotraukų nei gražių, nei negražių nepadariau, todėl visai neturiu ką parodyti. Parodysiu, bet nuotrauka daryta anksčiau – dieną prieš “Tebūnie naktis 2010″ renginį, kuriame irgi buvau, bet apie kurį dar nekalbėjau blogosferoj.
Kita vertus, turbūt kiekvienas tipiškas lietuvis žino, kur yra Vilnius, kaip jis atrodo ir su kuo jis valgomas. Nepaisant to, kad Vilniaus tomis dienomis (vėlgi, kaip ir Palangoje, Vilniuje apsistojoję tris dienas) nefotografavau, jį rašau prie rekomenduotinų miestų, kuriuos verta ir kuriuos reikia parodyti užsieniečiui. Vienas iš mano mėgstamiausių miestų.

Ačiū tau, žmogau, jei vis dar skaitai. Šis įrašas neturėjo būti toks ilgas, anaiptol, nesitikėjau prirašyti tiek daug, bet tikiuosi, kad labai neįdomu nebuvo, m?

Tikiuosi, kad kažkam bent dalinai padėjau ruošiant “must-see-cities” planą, ruošiantis sutikti draugų užsieniečių.
Arba! Tikiuosi kažkam parodžiau ir pasakiau tai, ko iki šiol nežinojo apie aukščiau išvardytus miestus (nors sakiau ne per daugiausiai).

Iki kito karto!

Dalinkis su kitais :