atostogos | Adomas Švedas

atostogos

Kasininko rolė


Ėmė ir pribrendo reikalas parašyti apie tai, ką veikiau jau daugiau nei du mėnesius. Nuskanavau vasarą ir pardaviau. Kas seka mane twitteryje ar šiaip pažįsta, žino, jog nuo pat birželio pradžios dirbau kasininku viename iš didžiausių prekybcentrių. Pradėjus dirbti buvo labai daug naujų dalykų, kuriais norėjau pasidalinti, kuriuos norėjau aprašyti, tačiau nusprendžiau, kad geriau yra palaukti ir rašyti ne pirmus įspūdžius, o apie viską iš karto. Šią savaitę baigiau darbą, todėl ir nusprendžiau, kad pats laikas parašyti.

Viskas prasidėjo nuo darbo skelbimo laikraštyje ir baigėsi darbo sutarties pildymu. Pradžioje, atsimenu, buvo atvejų, jog ir draugai juokdavosi, atseit, kaip čia dabar kasininku dirbti man. Nežinau, kodėl ir už ką čia man taip, man visiškai vienodai buvo. Žodžiu pradėjau dirbti. Išdidžiai, kaip mokinys ant mokytojos kupros. Stovėjau tris dienas ir žiūrėjau kaip dirba mane mokyti paskirta kasininkė. Baimės buvo iš pradžių, nes iki tol nieko panašaus nebuvau dirbęs, nejaučiau tokios didelės atsakomybės, visgi aptarnavimas vienas iš parduotuvę sudarančio įvaizdžio dalių. Reikalavimai, kurių kiekvienas kasininkas turi laikytis ir be abejonės begalė produktų kodų, kuriuos norom nenorom turėjau išmokti.

Taip dirbau ir mokiausi. Nors mokytis per daug sunku nebuvo, nes šalia visad būdavo kažkas, kas padės. Kita vertus, kodus geriausia yra mokytis pačiam, pradeda suktis smegeninė tada. Paklausus kitų, dažniausiai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo.
Dirbdamas daug pamačiau. Žmonės, tie keisti padarai. Vieni pikti ir agresyvus, kiti suprantantys ir malonūs, kiti tiesiog žmonės.
Pradedant nuo pradžių, apie piktus ir agresyvius. Apie juos daug šnekėti tiesiog nereikia, nes dauguma tokie patys troliai kaip ir internetuose. O juos žino visi (eiliniai visažiniai komentatoriai, etc). Šiaip juk jau žmonės linkę teisti ir bausti žemesnius už save, manydami, kad žino daug. Pavyzdžiui, kartą buvau apkaltintas, jog nemoku išgryninti pinigų (iš banko kortelės). Atsakymas, kad aš dar naujokas ir tokios operacijos neteko atlikti, žmogui netiko. Cituoju: “<..>kasininkas privalo mokėti viską tik atsisėdęs dirbti“. Išvadintas buvau visaip, bet nesvarbu. Vėliau išsiaiškinau, kad pinigų mes net nebegryninam. Kartą uždarius kasą ir einant pietauti teko apturėti pokalbį. Nors pokalbiu tai sunkiai pavadinti būtų galima:
- Atsidaryk kasą, matai, kad pilna žmonių.
- Bet tai pietūs man dabar. O yra ir kitų kasų, kurios dirba. Žmonių visad daug būna.
- A mane pisa? Tokia parduotuvė ir pietus.

Kasininkas nepriskiriamas prie gyvųjų tarpo, taip! Apskritai kasininkas turi dirbti, kokie čia dar pietūs! Juk tokia parduotuvė.. (tiksliai nežinau ką šis turėjo omenyje tai sakydamas).
Žmonės neretai skundžiasi, kad parduotuvėje dirba per mažai kasų. Žinau, nes ir pats taip manydavau.
Tiesa, kad viskas yra kiek kitaip:
1. Kasininkai darbą pradeda ne vienu metu. Nenuostabu, jog ryte atėję apsipirkti matysit tik kelias dirbančias kasas. Vakare situacija kartojasi – ne visos kasos darbą baigia vienu metu.
2. Kasininkai taip pat šiek tiek dirba salėje, krauna prekes į lentynas. Užkrauti skyrių nėra lengva bei tai užtrunka!
Matydami tuščią kasą nepulkit rėkti ant pirmo pasitaikiusio, būkit kantrūs ir tolerantiški. Eilės nervina ne tik pirkėjus.
Na, bet toliau apie žmones – malonius ir mėgstančius kalbėti. Su jais mažiausiai problemų būdavo. Dažnai iš toli matomi besišypsantys bei pasisveikinantys žmonės. Ypač reta rūšis. Dažnai nori pagelbėti, bet retai būna kaip. Todėl skelbiu trumpą kasininko pagalbos instrukciją.

Trumpa instrukcija, norintiems padėti kasininkui!

  • Rinkdamiesi prekę, atidžiai apžiūrėkit, ar ji turi brūkšninį kodą (a.k.a barkodą). Jei barkodo neturi, paimkit kitą. Bet tos vargšės nenumeskit, o paduokit arčiausiai esančiam darbuotojui su baltais marškiniais ir mėlynu užrašu ant nugaros. Pasakymas “čia po kem devynis centus” nieko nereiškia, nes vesti reikia ne kainą, kaip mažose kaimo parduotuvėse, o kodą. Ar buvo taip sunku?
  • Pirkdami sveriamas daržoves ir vaisius įsidėmėkit jų kainą. Ne šiaip sau tokie gali pagelbėti. Kai obuolių rūšių devynios galybės, jų išvaizda gali ir meluoti. Bet kaina jų dažniausiai skiriasi, kas ir padeda orientuotis. Sutaupysit laiko ir sau, ir kitiems pirkėjams. Juk nėra taip sunku.
  • Imdami prekes iš lentynos sutikrinkit jų barkodus su lentynoje esančios etiketės. Labai dažnas atvejis: “ten buvo parašyta kita kaina”. Neliksit nepatenkinti ir “apgauti” (visi juk kaltina aplinką, esą blogai sudėtos prekės). Vėlgi grynas kasininko laiko taupymas.
  • Pirkdami bandeles įsidėmėkit jų pavadinimą! Yra ne viena rūšis bandelių, kurios beveik identiškos. Kai pavadinimą žinai, tai ir kodas tampa aiškus. Easy peasy
  • Viską rūšiuokit ir prekių nemaišykit. Keturios bandelių rūšys viename maišelyje visiškai netaupo laiko. Ir skaičiuoti jas sunku.

Pradžiamokslis baigtas! O dabar apie smagumus. Dirbdamas kasoje turi sekti pagrindinius dalykus – prekę, kompiuterį, pirkėją. Na ir dar aplinką, kad nepataptum robotas. Šitaip greitai multitaskinant prasideda visokie gliūkai, kartais priverčiantys ir šypsotis. Greitai skanuojant bei tuo pačiu metu sekant kompiuterio ekrane vedamus prekių pavadinimus jie pradeda maišytis ir sudaryti naujas kombinacijas. Kai kurias netgi realybėje norėčiau pačiupinėti.
Geriausius iš jų visad užsirašau, o žmonės vis nesupranta, kodėl skanuojant paprasčiausius pomidorus mane ima juokas. Geriausi iš geriausių yra šie: gazuota varškė, kavos skonio batai, vanilinis peilis, močiutės pirkinių maišelis, prancūziškas faršas, malta spurga su džemu, cigaretės “mivina”, varškės duona ir taip toliau. Galima vardinti ir vardinti.

Apibendrinant, tai dirbti buvo smagu. Žinoma, visada buvo sunkių akimirkų, bet viską praėjau gyvas ir sveikas. Juk tai ir yra darbas – už dyką pinigai nesimėto. O darbo praktika juk nemaišo, ar taip?

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Žalias klevas

Kaip jau mano blogo antraštė byloja, užmigau truputį pavasario miegui. Šiaip jau sakosi žiemos miegas, bet kad dabar pavasaris praėjo ir vasara atėjo, tai taip parašiau. O iš tikro visa tai skirta mano sukilusiam tinginiui pridengti. Tradiciškai pavasariop apleidau blogą.  Sąžinė užgraužė, kad pradėjau braukyti savo šių metų to-do sąrašą ir čia dar nieko neparašiau. Tad pradedant su sąrašu.. taip, aš jau žalias klevo lapas! Tiksliau birželio 21d. jau bus du mėnesiai kaip toks esu. Ketinau parašyti iškart išsilaikęs, tik kad nelabai gavosi.

Nuo pat pirmos vairavimo kursų dienos iki dienos, kuomet atsiėmiau teisės, praėjo beveik trys mėnesiai. Ketinančius laikytis teises noriu perspėti to nedaryti, jei neturit bent pusantro tūkstančio litų (1500lt). Kursų kaina (Kėdainiuose buvo 1200 lt) nėra ta suma, kurią reiktų sukrapštyti iš paskutinių centų ir sakyti lafa. Prie jos nepamirškit pridėti dar ir vairuotojo medicininės pažymos kainą (45lt), pirmos pagalbos kursų kainą (25lt), teorinės dalies egzamino kainą (36lt), praktinės dalies egzamino kainą (105lt). Ir tai tik jei jums pasiseks, t.y išlaikyti abu egzaminus iš pirmo karto. Nepasisekus mokėsite tiek pat (nebent praktinėje dalyje susikirsite aikštelėje nespėję išvažiuoti į miestą, tuomet mokėti reikės šiek tiek mažiau).
P.S Tokios kainos buvo 2011 sausio-balandžio mėnesiais, ruošiantis kursams nepamirškit pasidomėti dabartinėmis kainomis.

Žodžiu nepigus dalykas yra tos teisės. Ir daug laiko atimančios. Bene pusantro mėnesio atima kursai, kurių metu skaitoma KET knygutė ir žiūrimi aštuoniasdešimtųjų metų stiliaus filmukai, kuriuose vaizduojamos naujosios technologijos ir pan. (moderniausia technologija – ABS :))). Laiko atima ir stovėjimas ilgose eilėse, kuriose stovi visi iki vieno, kurie nori pravažiuoti visas reikiamas valandas mieste. Vėliau tos pačios eilės susidaro prie abiejų egzaminų. Tiesa, man pasisekė, nes tiek vairavimams, tiek egzaminams užsirašiau iš anksto, todėl ilgose eilėse stovėti neteko ir viską greitai išsilaikiau gumos netempdamas. Išsilaikęs turėjau tokią idėją skaičiuoti savo pravažiuotus kilometrus, bet jau antrą savaitę už vairo sėdęs už vairo pamiršau šį sumanymą ir kilometrų skaičių pamečiau. Visai įdomu būtų sužinot kiek kilometrų prasukau per tuos du nepilnus mėnesius. Gal kiti laikantieji pasinaudos šiuo sumanymu?

P.S Nuotrauka mano. Neteiskit, fotografuojant mašina nevažiavo :))

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Kalėdų bumas

Šįkart pasistengsiu trumpai, nes vis gi dabar šv. Kalėdos, stalai, ko gero, reikalauja maisto sudorojimo bei turbūt sunku skaityti pasisotinus, norisi prie televizoriaus ir.. taip toliau.
Ir taip kasmet. Stalas, televizorius, maistas, dažniausiai nenuoširdūs, copy paste, rašomi iš reikalo sveikinimai. Visi šie dalykai susideda į vieną dėžę ir kitaip yra vadinami šv. Kalėdomis. Vienus, kaip mane, tai nervina, kitų ne. Vienas iš dalykų, kodėl tai man nepatinka yra tas, kad Kalėdos laikui bėgant pasidaro nuobodžios dėl tų pačių dalykų, išvardintų viršuje. Antrus ar trečius metus pasirodantys sveikinimai džiugesio nekelia, o kasmetinis sėdėjimas prie stalo net ir vargina.

Kita vertus, nėra jau taip blogai. Kaip atsvaras visoms Kalėdinėms nesąmonėms yra vis dar išlikusi kalėdinė dvasia, dovanų pirkimas bei pakavimas. Na, žinoma, ir pirmos dvi “Vienas namuose” serijos – visiems atsibodusios, bet visų kartu ir žiūrimos. Dovanų pirkimą bei gavimą vertinu dėl to, kad dovanodamas žmogui patinkančią dovaną, jam suteiki gerų emocijų, o jas gaudamas žinai, kad ir apie tave kažkas pagalvojo (apie gautas dovanas parašysiu šiek tiek vėliau). Minėdamas kalėdų dvasią turėjau galvoje visur skambančią kalėdinę muziką, namus, įstaigas bei gatves papuoštas kalėdinėmis dekoracijomis bei mokinių labiausiai laukiamas bei viską vainikuojančias atostogas. Jei nebūtų atostogų, rytoj (pirmadienį) į mokyklą eičiau su didžiule depresija :D
Na ir nevargindamas dideliu skaitymo kiekiu apibendrinsiu trumpai, kokios Kalėdos buvo šįmet – laukiamos, bet nekalėdiškos. Kalėdų dvasia kažkaip ėmė ir pasiplovė vos tik šv. Kalėdoms atėjus, nes pasikartojo kiekvienų metų rutina – sveikinimai, darbai, tradicijos. Visa laimė, kad iki jų viskas buvo gerai – dovanų pirkimas, daug sniego, prasidėjusios atostogos, laukiamas gimtadienis. Antroji Kalėdų diena, ačiū Dievui, visai gera. Bent tiek gerai!

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Kuo Lietuva įdomi užsieniečiui?

Kaip jau neseniai sakiau, prieš gerą savaitę išlydėjau du draugus, atvykusius iš kaimyninės Lenkijos.
Kas ir kodėl vyko, šitame įraše jums ir bandysiu papasakoti.

Tad pirmiausia, KODĖL.
Gal kas žino, kas ne, bet nuo praeitų metų rudenio dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix“, į kurį be Lietuvos įtrauktos dar penkios šalys – Suomija, Lenkija, Italija, Rumunija ir Prancūzija.
Projekto tikslas – suvienyti įvairių šalių jaunimą, rasti visas šalis dominančią bendrą veiklą, gerinti tarpusavio santykius. Be abejo, anglų kalbos žinių praktika ir naujų draugų paieška.
Projekte dalyvauja po 25 žmones (moksleivius) iš kiekvienos šalies. Burtu keliu (girdėjau, kad Lenkijoje pasirinkimas buvo laisvesnis, Suomijoje jokių burtų nebuvo) atrenkamos penkios “atstovybės” po penkis žmones. Būtent šios penkios delegacijos ir išsiskirsto šalimis.

Taip jau gavosi, kad aš patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Nuotykiai Rumunijoje bus aprašyti atskirame įraše – šiame per daug nenoriu išsiplėsti ir nuvaryti į lankas. Esmė ta, kad į Rumuniją važiavo ir vienas (na, ne vienas, o visi penki :) ) lenkas, su kuriuo jau anksčiau susipažinau “Euroludix” puslapyje esančiame pokalbių kambaryje, kitaip vadinamame chat’e. Rumunijoje susipažinau dar su vienu lenku, kuris šią vasarą kartu su pirmuoju atvyko į Lietuvą. Kad skaitant (jei skaitysit toliau) “pirmasis” ir “antrasis” lenkai nesimaišytų, juos iškart įvardiju – lenkas, kurį pažinojau seniau, vardu Szymon, o kitas, su kuriuo susipažinau tik nuvažiavęs į Rumuniją, vardu Dawid.

Tiesa, apie Szymon’ą gerų žodžių jau buvau prisiklausęs iš draugų, kurie vyko į Lenkiją – grupė į Lenkiją vyko keliais mėnesiais anksčiau, negu mes vykome į Rumuniją. Todėl ir mintis pasikviesti jį į Lietuvą pasisvečiuoti buvo reali – ėmėm ir sumanėm. Ir pasikvietėm. Planavom ir suplanavom, kad atvykti visai gerai yra birželio 25 d. (va todėl, tinklarašti, aš tavęs ir nepasveikinau laiku) ir išvykti liepos 9 dieną, t.y apsistoti čia dviems savaitėms.

Nors planai buvo derinami pusantro mėnesio prieš atvykimą, laikas prabėgo labai greitai. Tai suvokiau tik paskutinę dieną, kuomet kitą dieną lenkai jau turėjo būti Kėdainių stotyje. Rytą jiems atvykus prasidėjo dvi savaitės kol kas geriausių šios vasaros nuotykių su draugais iš kaimyninės Lenkijos. Na, o dabar – KAS įvyko.

Aplankėm Kėdainius.

Iš tikrųjų niekur keliauti nereikėjo, nes gyvenu Kėdainiuose (na, šalia jų). Lietuviams gal ir įprasta, bet užsieniečiai tikrai nepraeis pro šalį pamatę du didelius metalinius agurkus, riogsančius šalia kelio.
Kitas “must-see” objektas buvo Kėdainių Lifosos fosfogipso “kalnai”. Čia įdomiau jau ne tik užsieniečiui (tiesa, jie juos praminė cocaine mountains), bet ir lietuviui – juk ne kiekvienas čia pabuvęs, o gal ne kiekvienas ir nuo kelio matęs.

Molėtai

Dar viena, gal nelabai užsieniečius (bet lietuvius tai tikrai) traukianti vieta – Molėtų astronomijos observatorija.
Pirmas Dawid žodis, pamačius šią skraidančią lėkštę – wow!
Juk lietuviai turi kuo pasigirti – 1991 m. pradėtas darbas nauju 165 cm teleskopu reflektoriumi – didžiausiu teleskopu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje.
Gaila, bet praktiškai išbandyti ar bent jį pamatyti nepavyko – observatorija, labai gaila, bet buvo uždaryta, šeštadieniais mat nedirba (tiesa, internetiniame puslapyje skelbėsi dirbą – būtent todėl ir važiavom, todėl ir prašovėm).

Aplankėm net Kernavę!

Smagu buvo. Kaip tik tomis dienomis Kernavėje vyko “Gyvosios archeologijos dienos” (kas nežinot, kas tai yra, siūlyčiau pasiieškoti informacijos visažinės “gūglės” pagalba) – būtent todėl ir buvo smagu.
Šurmuliuojantys žmonės, mugė, sendaikčių krautuvėlės, amatai, daug žmonių, daug lietuvių ir daug užsieniečių.
Tiesa, į vakarą oras subjuro ir lietus pylė kaip iš kibiro – visa laimė, kad spėjom išnešti sausą kailį iki pradedant lyti. Vis dėlto, Kernavė – gražus miestelis.

Trakai.

O kaip gi atvykus į Lietuvą nepamatyti saloje stūksančios Trakų Pilies? Juolab su Trakų Pilimi susijusi tiek lietuvių, tiek lenkų istorija. Per istorijos pamokas girdėjau, kad XV a. pirmoje pusėje Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila pilyje viešėjo net apie trylika kartų.
Trakus garsina salos pilis, graži gamta su ežerais, na, ir, žinoma, dar Vytauto laikais kartu su karaimais į Lietuvą atkeliavę kibinai – pyragėliai su mėsa, arba kaip lenkai turistai vadina “pyrožki s mensem”. Šokom ir mes prie jų – pasisotinom ir keliavom toliau. : )

Kita stotelė – visų lankoma (ir tuo pačiu visų nemėgstama) Palanga.

Na čia jau buvo “big deal”. Atvažiavom kaip tikri poilsiautojai kelioms dienoms – kad laiko užtektų ir Palangai “apeiti”, ir jūroje pasimaudyti.
Daug kalbėti apie ją nereikia – visi žino, kokia ji yra. Tiesa, pats į ją važiavęs nebūčiau – joje nepoilsiauju jau seniai, renkuosi kiek ramesnį, bet ne blogesnį miestelį – Šventąją.

Buvo dar ir Vilnius. Bet oras Vilniuje geras nebuvo, priešingai, buvo, švelniai tariant, negeras. : )
Nuotraukų nei gražių, nei negražių nepadariau, todėl visai neturiu ką parodyti. Parodysiu, bet nuotrauka daryta anksčiau – dieną prieš “Tebūnie naktis 2010″ renginį, kuriame irgi buvau, bet apie kurį dar nekalbėjau blogosferoj.
Kita vertus, turbūt kiekvienas tipiškas lietuvis žino, kur yra Vilnius, kaip jis atrodo ir su kuo jis valgomas. Nepaisant to, kad Vilniaus tomis dienomis (vėlgi, kaip ir Palangoje, Vilniuje apsistojoję tris dienas) nefotografavau, jį rašau prie rekomenduotinų miestų, kuriuos verta ir kuriuos reikia parodyti užsieniečiui. Vienas iš mano mėgstamiausių miestų.

Ačiū tau, žmogau, jei vis dar skaitai. Šis įrašas neturėjo būti toks ilgas, anaiptol, nesitikėjau prirašyti tiek daug, bet tikiuosi, kad labai neįdomu nebuvo, m?

Tikiuosi, kad kažkam bent dalinai padėjau ruošiant “must-see-cities” planą, ruošiantis sutikti draugų užsieniečių.
Arba! Tikiuosi kažkam parodžiau ir pasakiau tai, ko iki šiol nežinojo apie aukščiau išvardytus miestus (nors sakiau ne per daugiausiai).

Iki kito karto!

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Fotografuoju žiemą

Žiema – vienas iš keturių metų laikų vidutinio klimato zonose. Ji pasižymi žemesne oro temperatūra ir trumpesnėmis dienomis, nei kitais metų laikais. Toliau nuo pusiaujo žiemą dažnai iškrenta sniegas.

Wikipedija visai nemeluoja. Šaltis, ilgos naktys, sniegas. Be šių dalykų žiema man ne žiema. Žiemą dar būna atostogos (na gerai, ne visiems, tik mokiniams, studentams ar šiaip tingintiems eiti į darbą). O kuomet būna atostogos, būna ir daug laisvo laiko. O kai aš turiu laisvo laiko (ir noro, be abejo), bandau fotografuoti. Ar sekasi man ar ne, galit pažiūrėti žemiau :)
Nuotraukos darytos vakar. Nors ir buvo gana šalta (-16˚C), rezultatas visai neblogas.

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark