Sulig paskutinio rudens mėnesio pradžia sueina vieneri metai, kuomet iš rankų nepaleidžiu fotoaparato. Būtent prieš metus įsigijau savo pirmąjį veidrodinį aparatą ir, atseit, pradėjau rimtai fotografuoti. Atsimenu, jog pirmosiomis dienomis aparato tai tikrai iš rankų nepaleisdavau. Meniu, nustatymai, diafragma, išlaikymai, spalvos, garsai, efektai – viskas buvo nauja, „šviežia“ ir įdomu. Fotografuodavau viską iš eilės – katiną, namą, dangų, saulę, medžius, nes viskas nuotraukoje atrodė „kietai“ ir viskuo, kas gražu, norėdavosi dalintis su draugais. Nesvarbu buvo ir tai, kad tas aparatas buvo pats pirmasis Sony pagamintas „veidrodis“. Nuotaiką keldavo net fotoaparato fotografavimo garsas – pasikeliančio ir nusileidžiančio veidrodžio garsas. Kaip sakiau, viskas buvo „osam“.

Na, bet, kaip sakoma, geri dalykai greitai ir baigiasi :) Atsitiko taip ir man, kuomet supratau, kad fotografuoti visada tuos pačius, gražius vaizdelius gražiomis spalvomis knisa. Į galvą pradėjo lįsti mintys, kad dangaus nuotraukos visada bus gražios, kad ir kaip tu jį nufotografuotum. Kad dangus visada gražus ir kaskart pamačius jį bėgti fotografuoti kartais nervina (ok, kartais būna ir išimčių :)). Panašus atvejis yra ir su saule, debesimis, gėlėmis ir panašiais „buitiniais“ objektais. Greitai visa tai tampa nuobodu ir daug kadrų padarius vien dėl to, kad jie eye-candy, viskas, tuo pačiu ir fotografija, pradeda atsibosti. Kiekvienam reikia persilaužti ir nuspręsti – arba fotografuoji, arba ne. Kažin ar kas į fotografinę depresiją pasinerti nori?

Okey, bet ne apie fotografinę depresiją ir persilaužimą aš norėjau parašyti. Pagrindas tas, kad jau kurį laiką stengiuosi (reiškia nebūtinai turi būti viskas gerai) atsisakyti nuobodžių kadrų, vietoje to paieškoti originalesnio – geresniu kampu, tinkamesne kompozicija. Žinoma, viskas suktis aplink rėmus negali, improvizacija turi būti. Visai nieko gero be jos, rimtai. Kaskart fotografuodamas pagalvoju apie naują atlikimo būdą ir post-processing’ą (nuotraukos apdirbimą kompiuteriu). Geriausias rezultatas būna tada, kada improvizuojamas atlikimo būdas yra geras tiek, kad post-processing’as yra minimalus ir nuotrauka nėra popsova – fotošopinta. Galiausiai pradedu suprasi ir tai, kad „fotošopas“ nuotrauką gal ir padarys gražia, bet ne įdomia. Kaip man tai sekasi pritaikyti naujas žinias ir gaunamą patirtį fotografijos srityje, gali pasižiūrėti mano Flick’r albume . Jei patinka, nepamiršk ir komentaro parašyti :)

Beje, keletas žodžių apie nuotraukų dalinimąsi ir rodymą draugams, pažįstamiems ir ne. Kuo toliau, tuo labiau efoto.lt ir panašiais lietuvių nuotraukų dalinimosi ir vertinimo puslapiais pradedu nepasitikėti ir nuotraukų ten nekelti – turint mažai draugų puslapio bendruomenėje galima pasijausti apskritu nuliu, o nulio daromos nuotraukos (kad ir kokios jos būtų geros) nėra vertinamos gerai. Tai nėra mano vieno asmeninė nuomonė, netgi pačiuose puslapiuose apie tai kalbama, kad be meistro statuso gauti gerų balų už nuotraukas – didžiausias vargas. Todėl puslapis, kuriame „apsistojau“ – Flickr.com Daugelio išgirtas, daugumos mėgstamas, tai kodėl gi ne?

P.S Gaila, bet greitai rašant žodžių kratinys gaunasi, o ne straipsnis (pasitaisysiu, prižadu). Tikiuosi bent dalinai supratote, ką norėjau parašyti. Straipsnio informacija, kaip ir fotografijos žinios – turi gražiai sugulti viena po kitos, jei norima dorą rezultatą gauti. :)

P.P.S Naujos muzikos paieškose aptikau dainą, kurios net pavadinimas atitinką temą, todėl dalinuosi..

Dalinkis su kitais :