Euroludix | Adomas Švedas

Euroludix

Savaitė Suomijoje

Kaip jau minėjau 17-21, kad lėksiu į Suomiją, tai ir iškeliavau. Tik grįžęs pulti įrašo visai nenorėjau, nes tokiu atveju jis būtų perpildytas važiavimo ant tvarkos Lietuvoje, visi įvykiai parašyti liūdna gaidele ir taip toliau.. Kitaip sakant, būčiau parašęs su „pokelionine depresija“. Nežinau, ar kada tokią turėjau :D

Atsikėlus sausio 24 d. negalėjau patikėti, kad jau šiandien vakare būsiu Suomijoje – gerai atsimenu, kaip dar rudenį kelionė atrodė taip toli. Susirinkęs šmutkes buvau pristatytas į Kėdainius, nuo kurių į Vilniaus oro uostą keliavom jau su draugais. Sėdant į lėktuvą žinojau, kad laukia beprotiškai nutrauktą savaitė – taip ir buvo! Kelionė neužtruko, vienas greitas persėdimas Helsinkyje ir jau leidžiamės 2011 metų Europos kultūros sostinėje – Turku.
Prisimenu pirmąją dieną nusileidus Rumunijoje – oras toks pats vėžį varantis kaip ir dabar Lietuvoje, sunkiai bendraujantys žmonės ir begalo ilga kelionė (rumuniškais keliais..).

Billiards #24/365

Visai kita situacija buvo Turku – kelias nuo oro uosto iki Lauros trumpas kelionė truko gal 15 minučių (Laura – mano host’ė. Kadangi žodį host’ė rašyti nepatogu, o žodis „šeimininkė“ kažkaip netinka prie konteksto, rašysiu vardu. O ir gražiau.) Ir jokių šlapdribų ar lietaus! Nuotaika iškart geresnė. Namie buvau sutiktas šiltai – Lauros mama, dirbanti pradinių klasių mokytoja, puikiai šnekėjo angliškai. Norėčiau tokią situaciją pamatyti Lietuvoje – angliškai, ko gero, šneka tik anglų mokytojos. O gaila :) Suprantu, turbūt daugumai suaugusių lietuvių anglų kalba yra tokiame lygyje, kaip man rusų (pirmas dalykas, kurio atsisakiau 11-toje klasėje). Ypač smagu angliškai susišnekėti su bet kuo ir bet kur, bet yra kaip yra.

(grįžtam į temą) Pirmasis vakaras – tortilijų vakaras. Labai skaniai suvalgę „savo paties“ (iš tikrųjų tai viską paruošė suomės, liko tik įsidėti irrr valgyti) gamintas tortilijas ir jėgas išbandžius žaidžiant biliardą išsiskirstėm namo – antradienis nusimatė ilgas, todėl reikėjo pailsėti.
Smagiausia buvo tai, jog visus lietuvius hostino suomės – buvo lengviau susibėgti kartu, nes ir jos visos buvo draugės, jokių problemų nebuvo.

Antroji diena – kelionė į Alando salas. Maždaug 12 valandų praleidom jūroje – 6 plaukėme į priekį vienu keltu, o kitas šešias – kitu. Abu keltus galėčiau pavadinti luxury – buvo turbūt viskas, kas tik galėjo būti. Na gerai, gerai – kino ir baseino nebuvo (tikriausiai) :D

Dessert #25/365
Dalyvavom ice-breaking’e, rodėm savo namų darbus (skaidres) bei visur fotkinomės (išleisk tik kur nors lietuvius). Kelte maistas buvo super. Nežinau ar buvo įmanoma viską išragauti, nes turbūt nei pusės nemačiau. Ledai viršuje – tiesiai iš kelto virtuvės!

Trečiąją dieną visas tuntas žmonių buvo suskirstytas komandomis (kurias jau žinojome antradienį kelte). Visoms tarptautinėms grupėms (sudarytoms iš lietuvių, italų, prancūzų, rumunų ir suomių) buvo įteiktas užduočių lapas, kuriuo vadovaudamiesi ir turėjom atlikti jas, pavyzdžiui „Tilto, einančio per upę Aura, ilgis“, kūrinio „Kalevala“ trisdešimto puslapio pirmieji žodžiai ir taip toliau.

Įvykdę užduotis grįžome į mokyklą, kurioje ilgai nelaukę išvažiavome slidinėti.

Slidinėjimas Suomijoje labai populiarus – ko gero visi tai žino. Suomiai labai puikiai išnaudoja žiemos teikiamomis sąlygomis slidinėti (slidėmis, snieglente), čiuožinėti ir kitaip -ėti. Populiarus „Nordic walking’as“, tik, kaip sakė Lauros mama, dabar per daug sniego šiam sportui, tad užtenka ir slidžių :)
Beje, Suomių nacionalinė ledo ritulio rinktinė pasižymėjo 2010 Žiemos Olimpiadoje laimėjusi bronzos medalį. Sportiška tauta. Lietuviai irgi sportiški.. visgi treningus nešioja :)

O va mums labai smagiai teko pagrybauti slidinėjimo trasoje – ant slidžių atsistojau po daug metų pertraukos, tad reikėjo laiko iš naujo susidraugauti su slidėmis (bet ir tai nesėkmingai). Gerai, kad buvau ne vienintelis toks, tai liūdna nebuvo :D

Deja, bet dienos labai liūdnai artėjo į pabaigą – ketvirtoji diena prasidėjo mokykloje, kur galėjom susipažinti su suomiška švietimo sistema. Kadangi atėjau tik į vieną pamoką , kuri buvo matematika, tad apie ją ir galiu kažką pasakyti.

Visų pirma, gimnazijose pamoka trunka 75 minutes. Čia jau matomas skirtumas tarp vidurinės ir gimnazijos (ne taip kaip Lietuvoj, skirtumas tik pavadinime). Vėlgi dėstoma ne viskas iš eilės, kas vadovėlyje, tai priklauso nuo to, kokį kursą pasiėmei – trumpą ar ilgą. Ilgame kurse mokomi tie dalykai, kurių prireiks toliau mokantis to dalyko (pavyzdžiui, matematikos ilgasis kursas – taikomajai matematikai ar dar kokiam velniui), o trumpame tie, kurių prireiks gyvenime (palyginimui – tarp lietuviško A ir B lygio. Tiesa, nepasidomėjau kaip universitetai žiūri į tuos žmones, kurie pasirinkę trumpus kursus stoja į universitetus, nes žinant situaciją Lietuvoje, tai būtų įdomu pažiūrėti, kaip žmogus su matematikos B lygiu stoja į taikomąją matematiką.

Tęsiant temą, įdomus faktas, kad studijos Suomijos universitetuose nemokamos, o jų lygis – aukštas. Gaila, bet apie galimybę studijuoti nemokamai kitų Europos šalių piliečiams (pvz. lietuviams) nepaklausiau. Tikiuosi, kad galima.

Po pamokos patraukėm į čiuožyklą. Ačiū Dievui, kuris išmokė mane čiuožinėti dar vaikystėj :D
Šįkart labai grybauti neteko, o vėliau su suome Noora netgi žaidėm žaidimą “Hey, can you do this?” – smagu buvo. :) Gaila, bet nuotraukų iš ten neturiu – nenorėjau imti savo aparato į čiuožyklą ir rizikuoti juo, nes visgi čiuožti tobulai nemoku.

Vakarėjant rinkomės į Heavy metal miuziklą „Turku is burning“. Žinant tai, kad pagrindinė miuziklo dalis buvo suomių kalba (dainavo angliškai), viskas buvo puiku – Laura esminius dalykus išvertė. Nuotraukų iš ten vėlgi nebus, nes fotografuoti buvo griežtai draudžiama. Į tuos, kurie bandė tai daryti, šviesdavo prožektoriumi tol, kol greit kišdavo fotoaparatą tašėn. What a shame!

Tiesa, dar apie griežtas taisykles. Supratau, jog Suomijoje taisyklės kuriamos tam, kad žmonės jų laikytųsi, o ne tam, kad jas laužytų. Atrodo, jiems nesuprantamas toks dalykas, kaip nusižengimas taisyklėms ir savivaliavimas. Jau ankstesniame įraše apie Suomiją (kelionę į Helsinkį) minėjau, kad buvom gražiai išprašyti iš kavinių. Dabar išsiaiškinau kodėl. Pasirodo, jei tik kavinėje/bare/pub’e ar dar kur yra pardavinėjami gėrimai su laipsniais, nepilnamečiai ten nepageidaujami. Nesvarbu, ar tu atėjai su tikslu pasėdėti draugų kompanijoje, ar mineralinio nusipirkti – neturi pakankamai metų – eik namo. Ir šitaip jie gyvena. Taisyklingai.
Offtopic: Įdomu, ką pamanė suomių aviakompanijos Finnair stiuardesė, kuomet lietuvis (sėdėjo netoli manęs, tai ir pamačiau) lėktuve nusiimė batus? Tuojau pat buvo priverstas užsidėti atgal.. What a shame! x2

Ok, grįžtam atgal į temą. Nelaukiamiausia savaitės diena buvo penktadienis (parodaksalu?). Dėl to, jog tai buvo paskutinė susitikimo diena. Taip jau atsitiko, kad suomiams prasidėjo testų savaitė, todėl Laura pusdienį nemačiau (testų savaitė – tai lietuviškų bandomųjų egzaminų atitikmuo. Skirtumas tas, kad jie visus testus rašo per vieną savaitę ir kiekvienas trunka 6(!) valandas).
Iš ryto važiavom ale apsipirkinėt, bet suomiškos kainos kandžiojo mano piniginę (1euras~1litas), tad teko apsiriboti smulkiomis išlaidomis. Žinoma, šokoladas privertė atverti piniginę. Labai skanūūs! (Fazer geisha turbūt visi žinom)

Žinoma, kaip gi Suomija be anyžinių saldainių – salmiakki. Specifinis jų skonis, vieniam patinka, kiti jų nekenčia. Vieną rūšį pakenčiamų ir visai skanių radau – būtent viršuje, Aino rankose.

Po ale apsipirkinėjimo važiavom už miesto į.. “maudyklą”. Nežinau, ar tai tinkamas žodis tai vietai – sauna, nedidelė salė, treniruokliai. Ir, be abejo, tiltelis prie ežero su iškirsta ekete. Visi drąsuoliai galėjo naudotis proga ir po saunos šokti į ledinį vandenį, bet didelio ryžto savyje neradau – šalta labai :D

Atsisveikinus su prancūzais pasukome namo – vakare laukė atsisveikinimo vakarėlis. Paskutinės nuotraukos, paskutiniai pašnekesiai. Labaaaii sunku buvo palikt visus.
Nesmagiausia, kad išvykti turėjau anksti ryte, 5 valandą. Didelė nesąmonė buvo ir tai, kad skridau vienas, nes atgalinio bilieto su draugais nebuvo. Nuo tada ir prasidėjo visos tos nuotaiką smukdančios akimirkos – lietuvių „čiūdai“ lėktuve, nusileidimas liūdnų veidų krašte ir išgirsti pirmieji rusiški žodžiai. Traukinių stotyje kasininkės paklausęs „Ar dar spėju į traukinį“ (buvo likusios berods 4 minutės) gaunu sarkastiškai niekinančia šypsena iškoštą atsakymą – „O kaip tau atrodo?“.
Nekoks įvaizdis grįžo iškart, nekoks. Bet tai realybė, o su ja reikia taikstytis. Bent dabar :)
Žinoma, pagyvenus Suomijoje ilgiau ir nusiėmus rožinius akinius vaizdas būtų kitoks (tikriausiai), nes atsirastų kasdienės problemos ir rūpesčiai, bet kolkas leidžiu sau galvoti, kad gyvenimas Suomijoje – geresnis negu Lietuvoje. Na, bet kaip sakiau – reikia gyventi čia ir dabar.
Moikka!

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Savaitė Rumunijoje


(Transilvanijos panorama. Rekomenduoju spausti ant jos ir matyti didelę versiją)

Įrašas glaudžiai susijęs su praėjusiuoju -> Kuo Lietuva įdomi užsieniečiui?.
Kaip jau minėjau, dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix”, kuriame be mūsų šalies dalyvauja penkios šalys, t.y Suomija, Prancūzija, Italija, Lenkija ir Rumunija. Nenoriu kartotis (projekto principas praėjusiame įraše), tad trumpai – patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Įspūdžius būnant joje būtent dabar ir pabandysiu atpasakoti. Gaila tik dabar, nors ten buvau jau pavasarį.


Rumunijos žemė

Okey, pirmas dalykas, kurį pamačiau Rumunijoje – suskilęs nusileidimo takas. Leidomės bjauriu oru, tuomet turėjau slogą (niekam nelinkiu patirti to nepakeliamo skausmo leidžiantis lėktuvui – sloga blogis), tad dar vienas minusas ir nuotaika sugedusi. Rumunijoje snyguriavo, buvo šalta, o aš su plona striuke ir apsirengęs visai ne žiemiškam Rumunijos orui (vos tik grįžus iš Rumunijos susirgau). O Lietuvoje jau buvo galima matyti pavasario žymes!

Rumuniją praminėm kabelių ir kondicionierių šalimi. Vaizdas, kurį matai pirmoje nuotraukoje yra tiek įprastas, kiek kasdieninis duonos pirkimas. Kaip patys rumunai sakė, mes jiems atvežėm žiemą. Sakė, kad ši buvo neįprastai užsitęsusi, na, o įprastai pas juos būna labai karšta – būtent dėl šios priežasties jie ir kabo.

Laidai! Kas antras gatvės stulpas Bukarešto gatvėse – kaip nuotraukoje. Nežinau, kodėl jie ten kabo ir kokia jų paskirtis. Išmąstėm tik taip (realiausias variantas), kad tai arba kabelio likučiai, arba “atsarga”.
Bet kokiu atveju, gražu tai nėra :D

Gerai, juk nebuvo taip blogai, kaip galima įsivaizduoti paskaičius aukščiau. :)
Buvau Drakulos pilyje. Gidas pasitaikė prie bajerio, tai liūdna nebuvo, pasiklausėm ir šmaikščių istorijų apie grafą Drakulą. Drakulos pilis stovi netoli seno miestelio Brasov. Labai išraiškingas miestas – net savo miesto pavadinimą išsikėlė ant kalvos kaip Holivudas :)
Taip pat miestelyje galima rasti 7D kiną. Kiek kiek? Taip, septynių dimensijų. Na, keturias žinau.
Gaila neteko išbandyti likusių trijų dimensijų šiame kino teatre.

Pakeliui į Drakulos pilį sustojome pailsėti nuo ilgos kelionės rumuniškais keliais (o jie tikrai baisūs). Pirmoji šio įrašo nuotrauka būtent ir yra ta nuotrauką, kurią padariau sustojime – Transilvanijos panorama. Gaila, kad mano buvęs aparatas negalėjo perteikti vaizdo gylio pojūčio – vaizdas tikrai pasakiškas. Na, bet vis geriau, negu nieko!

Tiesa yra tai, kad Rumunijoje tikrai daug šunų ir romų. Šunį gali sutikti išėjęs iš daugiabučio laiptinės (gyvenau šeimoje, tad teko patirti), iš parduotuvės ar tiesiog pamatyti besišlaistantį gatvėje. Jie nėra piktybiniai, anaiptol – kiti “turistai” ėjo ir glostė juos, bet man nei drąsos, nei noro to daryti, deja, nebuvo.

Romų, kitaip vadinamų čigonų (na, negražiai) Rumunijoje daug. Pasidarė aišku, kodėl tiek teniso treneris, tiek seneliai (kurie Rumunijoje jau buvę) patarė vertingus daiktus laikyti arčiau savęs – jie tikrai atpažįsta nevietinius ir moka juos “apsukti”. Tad ir jums patariu daryti taip pat, jei kada sugalvosite apsilankyti Rumunijoje ar šalia jos esančiose šalyse.

Kita vertus, nei romai, nei šunys, nei ant stulpų kabantys kabeliai nesutrugdė man gerai praleisti savaitės, palyginus gana “egzotiškoje” šalyje ir parsivežti įvairių įspūdžių (gaila, bet priedo ir slogą – gripą) į Lietuvą. :)

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark

Kuo Lietuva įdomi užsieniečiui?

Kaip jau neseniai sakiau, prieš gerą savaitę išlydėjau du draugus, atvykusius iš kaimyninės Lenkijos.
Kas ir kodėl vyko, šitame įraše jums ir bandysiu papasakoti.

Tad pirmiausia, KODĖL.
Gal kas žino, kas ne, bet nuo praeitų metų rudenio dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix“, į kurį be Lietuvos įtrauktos dar penkios šalys – Suomija, Lenkija, Italija, Rumunija ir Prancūzija.
Projekto tikslas – suvienyti įvairių šalių jaunimą, rasti visas šalis dominančią bendrą veiklą, gerinti tarpusavio santykius. Be abejo, anglų kalbos žinių praktika ir naujų draugų paieška.
Projekte dalyvauja po 25 žmones (moksleivius) iš kiekvienos šalies. Burtu keliu (girdėjau, kad Lenkijoje pasirinkimas buvo laisvesnis, Suomijoje jokių burtų nebuvo) atrenkamos penkios “atstovybės” po penkis žmones. Būtent šios penkios delegacijos ir išsiskirsto šalimis.

Taip jau gavosi, kad aš patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Nuotykiai Rumunijoje bus aprašyti atskirame įraše – šiame per daug nenoriu išsiplėsti ir nuvaryti į lankas. Esmė ta, kad į Rumuniją važiavo ir vienas (na, ne vienas, o visi penki :) ) lenkas, su kuriuo jau anksčiau susipažinau “Euroludix” puslapyje esančiame pokalbių kambaryje, kitaip vadinamame chat’e. Rumunijoje susipažinau dar su vienu lenku, kuris šią vasarą kartu su pirmuoju atvyko į Lietuvą. Kad skaitant (jei skaitysit toliau) “pirmasis” ir “antrasis” lenkai nesimaišytų, juos iškart įvardiju – lenkas, kurį pažinojau seniau, vardu Szymon, o kitas, su kuriuo susipažinau tik nuvažiavęs į Rumuniją, vardu Dawid.

Tiesa, apie Szymon’ą gerų žodžių jau buvau prisiklausęs iš draugų, kurie vyko į Lenkiją – grupė į Lenkiją vyko keliais mėnesiais anksčiau, negu mes vykome į Rumuniją. Todėl ir mintis pasikviesti jį į Lietuvą pasisvečiuoti buvo reali – ėmėm ir sumanėm. Ir pasikvietėm. Planavom ir suplanavom, kad atvykti visai gerai yra birželio 25 d. (va todėl, tinklarašti, aš tavęs ir nepasveikinau laiku) ir išvykti liepos 9 dieną, t.y apsistoti čia dviems savaitėms.

Nors planai buvo derinami pusantro mėnesio prieš atvykimą, laikas prabėgo labai greitai. Tai suvokiau tik paskutinę dieną, kuomet kitą dieną lenkai jau turėjo būti Kėdainių stotyje. Rytą jiems atvykus prasidėjo dvi savaitės kol kas geriausių šios vasaros nuotykių su draugais iš kaimyninės Lenkijos. Na, o dabar – KAS įvyko.

Aplankėm Kėdainius.

Iš tikrųjų niekur keliauti nereikėjo, nes gyvenu Kėdainiuose (na, šalia jų). Lietuviams gal ir įprasta, bet užsieniečiai tikrai nepraeis pro šalį pamatę du didelius metalinius agurkus, riogsančius šalia kelio.
Kitas “must-see” objektas buvo Kėdainių Lifosos fosfogipso “kalnai”. Čia įdomiau jau ne tik užsieniečiui (tiesa, jie juos praminė cocaine mountains), bet ir lietuviui – juk ne kiekvienas čia pabuvęs, o gal ne kiekvienas ir nuo kelio matęs.

Molėtai

Dar viena, gal nelabai užsieniečius (bet lietuvius tai tikrai) traukianti vieta – Molėtų astronomijos observatorija.
Pirmas Dawid žodis, pamačius šią skraidančią lėkštę – wow!
Juk lietuviai turi kuo pasigirti – 1991 m. pradėtas darbas nauju 165 cm teleskopu reflektoriumi – didžiausiu teleskopu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje.
Gaila, bet praktiškai išbandyti ar bent jį pamatyti nepavyko – observatorija, labai gaila, bet buvo uždaryta, šeštadieniais mat nedirba (tiesa, internetiniame puslapyje skelbėsi dirbą – būtent todėl ir važiavom, todėl ir prašovėm).

Aplankėm net Kernavę!

Smagu buvo. Kaip tik tomis dienomis Kernavėje vyko “Gyvosios archeologijos dienos” (kas nežinot, kas tai yra, siūlyčiau pasiieškoti informacijos visažinės “gūglės” pagalba) – būtent todėl ir buvo smagu.
Šurmuliuojantys žmonės, mugė, sendaikčių krautuvėlės, amatai, daug žmonių, daug lietuvių ir daug užsieniečių.
Tiesa, į vakarą oras subjuro ir lietus pylė kaip iš kibiro – visa laimė, kad spėjom išnešti sausą kailį iki pradedant lyti. Vis dėlto, Kernavė – gražus miestelis.

Trakai.

O kaip gi atvykus į Lietuvą nepamatyti saloje stūksančios Trakų Pilies? Juolab su Trakų Pilimi susijusi tiek lietuvių, tiek lenkų istorija. Per istorijos pamokas girdėjau, kad XV a. pirmoje pusėje Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila pilyje viešėjo net apie trylika kartų.
Trakus garsina salos pilis, graži gamta su ežerais, na, ir, žinoma, dar Vytauto laikais kartu su karaimais į Lietuvą atkeliavę kibinai – pyragėliai su mėsa, arba kaip lenkai turistai vadina “pyrožki s mensem”. Šokom ir mes prie jų – pasisotinom ir keliavom toliau. : )

Kita stotelė – visų lankoma (ir tuo pačiu visų nemėgstama) Palanga.

Na čia jau buvo “big deal”. Atvažiavom kaip tikri poilsiautojai kelioms dienoms – kad laiko užtektų ir Palangai “apeiti”, ir jūroje pasimaudyti.
Daug kalbėti apie ją nereikia – visi žino, kokia ji yra. Tiesa, pats į ją važiavęs nebūčiau – joje nepoilsiauju jau seniai, renkuosi kiek ramesnį, bet ne blogesnį miestelį – Šventąją.

Buvo dar ir Vilnius. Bet oras Vilniuje geras nebuvo, priešingai, buvo, švelniai tariant, negeras. : )
Nuotraukų nei gražių, nei negražių nepadariau, todėl visai neturiu ką parodyti. Parodysiu, bet nuotrauka daryta anksčiau – dieną prieš “Tebūnie naktis 2010″ renginį, kuriame irgi buvau, bet apie kurį dar nekalbėjau blogosferoj.
Kita vertus, turbūt kiekvienas tipiškas lietuvis žino, kur yra Vilnius, kaip jis atrodo ir su kuo jis valgomas. Nepaisant to, kad Vilniaus tomis dienomis (vėlgi, kaip ir Palangoje, Vilniuje apsistojoję tris dienas) nefotografavau, jį rašau prie rekomenduotinų miestų, kuriuos verta ir kuriuos reikia parodyti užsieniečiui. Vienas iš mano mėgstamiausių miestų.

Ačiū tau, žmogau, jei vis dar skaitai. Šis įrašas neturėjo būti toks ilgas, anaiptol, nesitikėjau prirašyti tiek daug, bet tikiuosi, kad labai neįdomu nebuvo, m?

Tikiuosi, kad kažkam bent dalinai padėjau ruošiant “must-see-cities” planą, ruošiantis sutikti draugų užsieniečių.
Arba! Tikiuosi kažkam parodžiau ir pasakiau tai, ko iki šiol nežinojo apie aukščiau išvardytus miestus (nors sakiau ne per daugiausiai).

Iki kito karto!

Dalinkis su kitais : bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark bookmark