Kaip jau minėjau 17-21, kad lėksiu į Suomiją, tai ir iškeliavau. Tik grįžęs pulti įrašo visai nenorėjau, nes tokiu atveju jis būtų perpildytas važiavimo ant tvarkos Lietuvoje, visi įvykiai parašyti liūdna gaidele ir taip toliau.. Kitaip sakant, būčiau parašęs su „pokelionine depresija“. Nežinau, ar kada tokią turėjau :D

Atsikėlus sausio 24 d. negalėjau patikėti, kad jau šiandien vakare būsiu Suomijoje – gerai atsimenu, kaip dar rudenį kelionė atrodė taip toli. Susirinkęs šmutkes buvau pristatytas į Kėdainius, nuo kurių į Vilniaus oro uostą keliavom jau su draugais. Sėdant į lėktuvą žinojau, kad laukia beprotiškai nutrauktą savaitė – taip ir buvo! Kelionė neužtruko, vienas greitas persėdimas Helsinkyje ir jau leidžiamės 2011 metų Europos kultūros sostinėje – Turku.
Prisimenu pirmąją dieną nusileidus Rumunijoje – oras toks pats vėžį varantis kaip ir dabar Lietuvoje, sunkiai bendraujantys žmonės ir begalo ilga kelionė (rumuniškais keliais..).

Visai kita situacija buvo Turku – kelias nuo oro uosto iki Lauros trumpas kelionė truko gal 15 minučių (Laura – mano host’ė. Kadangi žodį host’ė rašyti nepatogu, o žodis „šeimininkė“ kažkaip netinka prie konteksto, rašysiu vardu. O ir gražiau.) Ir jokių šlapdribų ar lietaus! Nuotaika iškart geresnė. Namie buvau sutiktas šiltai – Lauros mama, dirbanti pradinių klasių mokytoja, puikiai šnekėjo angliškai. Norėčiau tokią situaciją pamatyti Lietuvoje – angliškai, ko gero, šneka tik anglų mokytojos. O gaila :) Suprantu, turbūt daugumai suaugusių lietuvių anglų kalba yra tokiame lygyje, kaip man rusų (pirmas dalykas, kurio atsisakiau 11-toje klasėje). Ypač smagu angliškai susišnekėti su bet kuo ir bet kur, bet yra kaip yra.

(grįžtam į temą) Pirmasis vakaras – tortilijų vakaras. Labai skaniai suvalgę „savo paties“ (iš tikrųjų tai viską paruošė suomės, liko tik įsidėti irrr valgyti) gamintas tortilijas ir jėgas išbandžius žaidžiant biliardą išsiskirstėm namo – antradienis nusimatė ilgas, todėl reikėjo pailsėti.
Smagiausia buvo tai, jog visus lietuvius hostino suomės – buvo lengviau susibėgti kartu, nes ir jos visos buvo draugės, jokių problemų nebuvo.

Antroji diena – kelionė į Alando salas. Maždaug 12 valandų praleidom jūroje – 6 plaukėme į priekį vienu keltu, o kitas šešias – kitu. Abu keltus galėčiau pavadinti luxury – buvo turbūt viskas, kas tik galėjo būti. Na gerai, gerai – kino ir baseino nebuvo (tikriausiai) :D

Dalyvavom ice-breaking’e, rodėm savo namų darbus (skaidres) bei visur fotkinomės (išleisk tik kur nors lietuvius). Kelte maistas buvo super. Nežinau ar buvo įmanoma viską išragauti, nes turbūt nei pusės nemačiau. Ledai viršuje – tiesiai iš kelto virtuvės!

Trečiąją dieną visas tuntas žmonių buvo suskirstytas komandomis (kurias jau žinojome antradienį kelte). Visoms tarptautinėms grupėms (sudarytoms iš lietuvių, italų, prancūzų, rumunų ir suomių) buvo įteiktas užduočių lapas, kuriuo vadovaudamiesi ir turėjom atlikti jas, pavyzdžiui „Tilto, einančio per upę Aura, ilgis“, kūrinio „Kalevala“ trisdešimto puslapio pirmieji žodžiai ir taip toliau.

Įvykdę užduotis grįžome į mokyklą, kurioje ilgai nelaukę išvažiavome slidinėti.

Slidinėjimas Suomijoje labai populiarus – ko gero visi tai žino. Suomiai labai puikiai išnaudoja žiemos teikiamomis sąlygomis slidinėti (slidėmis, snieglente), čiuožinėti ir kitaip -ėti. Populiarus „Nordic walking’as“, tik, kaip sakė Lauros mama, dabar per daug sniego šiam sportui, tad užtenka ir slidžių :)
Beje, Suomių nacionalinė ledo ritulio rinktinė pasižymėjo 2010 Žiemos Olimpiadoje laimėjusi bronzos medalį. Sportiška tauta. Lietuviai irgi sportiški.. visgi treningus nešioja :)

O va mums labai smagiai teko pagrybauti slidinėjimo trasoje – ant slidžių atsistojau po daug metų pertraukos, tad reikėjo laiko iš naujo susidraugauti su slidėmis (bet ir tai nesėkmingai). Gerai, kad buvau ne vienintelis toks, tai liūdna nebuvo :D

Deja, bet dienos labai liūdnai artėjo į pabaigą – ketvirtoji diena prasidėjo mokykloje, kur galėjom susipažinti su suomiška švietimo sistema. Kadangi atėjau tik į vieną pamoką , kuri buvo matematika, tad apie ją ir galiu kažką pasakyti.

Visų pirma, gimnazijose pamoka trunka 75 minutes. Čia jau matomas skirtumas tarp vidurinės ir gimnazijos (ne taip kaip Lietuvoj, skirtumas tik pavadinime). Vėlgi dėstoma ne viskas iš eilės, kas vadovėlyje, tai priklauso nuo to, kokį kursą pasiėmei – trumpą ar ilgą. Ilgame kurse mokomi tie dalykai, kurių prireiks toliau mokantis to dalyko (pavyzdžiui, matematikos ilgasis kursas – taikomajai matematikai ar dar kokiam velniui), o trumpame tie, kurių prireiks gyvenime (palyginimui – tarp lietuviško A ir B lygio. Tiesa, nepasidomėjau kaip universitetai žiūri į tuos žmones, kurie pasirinkę trumpus kursus stoja į universitetus, nes žinant situaciją Lietuvoje, tai būtų įdomu pažiūrėti, kaip žmogus su matematikos B lygiu stoja į taikomąją matematiką.

Tęsiant temą, įdomus faktas, kad studijos Suomijos universitetuose nemokamos, o jų lygis – aukštas. Gaila, bet apie galimybę studijuoti nemokamai kitų Europos šalių piliečiams (pvz. lietuviams) nepaklausiau. Tikiuosi, kad galima.

Po pamokos patraukėm į čiuožyklą. Ačiū Dievui, kuris išmokė mane čiuožinėti dar vaikystėj :D
Šįkart labai grybauti neteko, o vėliau su suome Noora netgi žaidėm žaidimą “Hey, can you do this?” – smagu buvo. :) Gaila, bet nuotraukų iš ten neturiu – nenorėjau imti savo aparato į čiuožyklą ir rizikuoti juo, nes visgi čiuožti tobulai nemoku.

Vakarėjant rinkomės į Heavy metal miuziklą „Turku is burning“. Žinant tai, kad pagrindinė miuziklo dalis buvo suomių kalba (dainavo angliškai), viskas buvo puiku – Laura esminius dalykus išvertė. Nuotraukų iš ten vėlgi nebus, nes fotografuoti buvo griežtai draudžiama. Į tuos, kurie bandė tai daryti, šviesdavo prožektoriumi tol, kol greit kišdavo fotoaparatą tašėn. What a shame!

Tiesa, dar apie griežtas taisykles. Supratau, jog Suomijoje taisyklės kuriamos tam, kad žmonės jų laikytųsi, o ne tam, kad jas laužytų. Atrodo, jiems nesuprantamas toks dalykas, kaip nusižengimas taisyklėms ir savivaliavimas. Jau ankstesniame įraše apie Suomiją (kelionę į Helsinkį) minėjau, kad buvom gražiai išprašyti iš kavinių. Dabar išsiaiškinau kodėl. Pasirodo, jei tik kavinėje/bare/pub’e ar dar kur yra pardavinėjami gėrimai su laipsniais, nepilnamečiai ten nepageidaujami. Nesvarbu, ar tu atėjai su tikslu pasėdėti draugų kompanijoje, ar mineralinio nusipirkti – neturi pakankamai metų – eik namo. Ir šitaip jie gyvena. Taisyklingai.
Offtopic: Įdomu, ką pamanė suomių aviakompanijos Finnair stiuardesė, kuomet lietuvis (sėdėjo netoli manęs, tai ir pamačiau) lėktuve nusiimė batus? Tuojau pat buvo priverstas užsidėti atgal.. What a shame! x2

Ok, grįžtam atgal į temą. Nelaukiamiausia savaitės diena buvo penktadienis (parodaksalu?). Dėl to, jog tai buvo paskutinė susitikimo diena. Taip jau atsitiko, kad suomiams prasidėjo testų savaitė, todėl Laura pusdienį nemačiau (testų savaitė – tai lietuviškų bandomųjų egzaminų atitikmuo. Skirtumas tas, kad jie visus testus rašo per vieną savaitę ir kiekvienas trunka 6(!) valandas).
Iš ryto važiavom ale apsipirkinėt, bet suomiškos kainos kandžiojo mano piniginę (1euras~1litas), tad teko apsiriboti smulkiomis išlaidomis. Žinoma, šokoladas privertė atverti piniginę. Labai skanūūs! (Fazer geisha turbūt visi žinom)

Žinoma, kaip gi Suomija be anyžinių saldainių – salmiakki. Specifinis jų skonis, vieniam patinka, kiti jų nekenčia. Vieną rūšį pakenčiamų ir visai skanių radau – būtent viršuje, Aino rankose.

Po ale apsipirkinėjimo važiavom už miesto į.. “maudyklą”. Nežinau, ar tai tinkamas žodis tai vietai – sauna, nedidelė salė, treniruokliai. Ir, be abejo, tiltelis prie ežero su iškirsta ekete. Visi drąsuoliai galėjo naudotis proga ir po saunos šokti į ledinį vandenį, bet didelio ryžto savyje neradau – šalta labai :D

Atsisveikinus su prancūzais pasukome namo – vakare laukė atsisveikinimo vakarėlis. Paskutinės nuotraukos, paskutiniai pašnekesiai. Labaaaii sunku buvo palikt visus.
Nesmagiausia, kad išvykti turėjau anksti ryte, 5 valandą. Didelė nesąmonė buvo ir tai, kad skridau vienas, nes atgalinio bilieto su draugais nebuvo. Nuo tada ir prasidėjo visos tos nuotaiką smukdančios akimirkos – lietuvių „čiūdai“ lėktuve, nusileidimas liūdnų veidų krašte ir išgirsti pirmieji rusiški žodžiai. Traukinių stotyje kasininkės paklausęs „Ar dar spėju į traukinį“ (buvo likusios berods 4 minutės) gaunu sarkastiškai niekinančia šypsena iškoštą atsakymą – „O kaip tau atrodo?“.
Nekoks įvaizdis grįžo iškart, nekoks. Bet tai realybė, o su ja reikia taikstytis. Bent dabar :)
Žinoma, pagyvenus Suomijoje ilgiau ir nusiėmus rožinius akinius vaizdas būtų kitoks (tikriausiai), nes atsirastų kasdienės problemos ir rūpesčiai, bet kolkas leidžiu sau galvoti, kad gyvenimas Suomijoje – geresnis negu Lietuvoje. Na, bet kaip sakiau – reikia gyventi čia ir dabar.
Moikka!

Dalinkis su kitais :