Kadangi nuo naujų metų pasižadėjau sau neapleisti hobių ir skirti jiems daugiau laiko, prisiminiau ir fotoaparatą. Labai mėgau fotografuoti gamtą, peizažus, tačiau dabar kiek kitaip – patinka matyti žmogų, emocijas, naktį, spalvas. Kaip kažkada buvau pratęs vakarais išeiti laukan bandydamas ką nors atrasti, žaisti su šviesom, taip po ilgos pertraukos išėjau ir šiandien. Kuo aš šiandien noriu pasidalinti, tai ne nuotraukomis (nors vėliau pridėsiu ir jų), tačiau pastebėjimais apie keistą žmonių požiūrį į fotografuojančius, kurio vis dar nesuprantu. Pamenu, dar kai 2009 metų žiemą fotografavau lauke, vienas praeivis paklausė ką aš čia darau, kodėl fotografuoju ir kam man to reikia. Padoraus atsakymo į klausimą nesugalvojau, o ką bandžiau atsakyti jau ir nepamenu.
Su fotoaparatu gatvėje kartais jaučiuosi nejaukiai. Žinau, turėčiau jau būti įpratęs nekreipti dėmesio į kitų žvilgsnius, bet povyzos kartais glumina ir fotoaparatą tenka nuleisti – kartais jaučiuosi net kaltas, kad fotografuoju. Žinoma, ne visada – čia tik vienetai žmonių, dažnai žmonės nekreipia dėmesio ar net nusišypso (kas ypač neįprasta mūsų gan liūdnoje visuomenėje*). Atrodo, viešumoje vis dar baiminamasi dėmesio, nukreipto į tave. Įdomumo dėlei, norėčiau pamatyti, kaip aplinkiniai reaguoja į žmones, užsiimančius geocachingu – turėtų atrodyti tikrai suspicious ! :D
Būtinai turiu paminėti ir vasaros darbą – timelapse filmuką ir jo gaminimo eigą. Dažnas praeivis kreivai žiūrėdavo į visą mano amuniciją (fotoaparatas, kompiuteris, stovas). Vakarais jausdavausi nesaugiai, kai tekdavo sėdėti tamsiuose užkampiuose ir atlaikyti tuos žvilgsnius. Kita vertus nesistebiu, jei mano namus (nors prie namų nesėdėdavau) kas nors fotografuotų su prijungtu kompiuteriu, tai tikrai atrodytų įtartinai. Štai ir pats video, kuriuos visai didžiuojuosi. Nors ir norėjau šiek tiek geriau, tačiau nieko nėra tobulo. Pirmą blyną rekomenduoju žiūrėti 1080p raiška:
—–
* Užtenka apsilankyti bet kokiame mažesniame ar didesniame prekybos centre, norint įsitikinti. Naujo daikto įsigijimas, pramogos įprastai turėtų sukelti jei jau ir ne džiugesį ar laimę, tai bent ne vargą ir rūpestį. Gal tada mums nereikia tų daiktų, jei jie nekelia teigiamų emocijų?



















Komentarai