Ėmė ir pribrendo reikalas parašyti apie tai, ką veikiau jau daugiau nei du mėnesius. Nuskanavau vasarą ir pardaviau. Kas seka mane twitteryje ar šiaip pažįsta, žino, jog nuo pat birželio pradžios dirbau kasininku viename iš didžiausių prekybcentrių. Pradėjus dirbti buvo labai daug naujų dalykų, kuriais norėjau pasidalinti, kuriuos norėjau aprašyti, tačiau nusprendžiau, kad geriau yra palaukti ir rašyti ne pirmus įspūdžius, o apie viską iš karto. Šią savaitę baigiau darbą, todėl ir nusprendžiau, kad pats laikas parašyti.
Viskas prasidėjo nuo darbo skelbimo laikraštyje ir baigėsi darbo sutarties pildymu. Pradžioje, atsimenu, buvo atvejų, jog ir draugai juokdavosi, atseit, kaip čia dabar kasininku dirbti man. Nežinau, kodėl ir už ką čia man taip, man visiškai vienodai buvo. Žodžiu pradėjau dirbti. Išdidžiai, kaip mokinys ant mokytojos kupros. Stovėjau tris dienas ir žiūrėjau kaip dirba mane mokyti paskirta kasininkė. Baimės buvo iš pradžių, nes iki tol nieko panašaus nebuvau dirbęs, nejaučiau tokios didelės atsakomybės, visgi aptarnavimas vienas iš parduotuvę sudarančio įvaizdžio dalių. Reikalavimai, kurių kiekvienas kasininkas turi laikytis ir be abejonės begalė produktų kodų, kuriuos norom nenorom turėjau išmokti.
Taip dirbau ir mokiausi. Nors mokytis per daug sunku nebuvo, nes šalia visad būdavo kažkas, kas padės. Kita vertus, kodus geriausia yra mokytis pačiam, pradeda suktis smegeninė tada. Paklausus kitų, dažniausiai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo.
Dirbdamas daug pamačiau. Žmonės, tie keisti padarai. Vieni pikti ir agresyvus, kiti suprantantys ir malonūs, kiti tiesiog žmonės.
Pradedant nuo pradžių, apie piktus ir agresyvius. Apie juos daug šnekėti tiesiog nereikia, nes dauguma tokie patys troliai kaip ir internetuose. O juos žino visi (eiliniai visažiniai komentatoriai, etc). Šiaip juk jau žmonės linkę teisti ir bausti žemesnius už save, manydami, kad žino daug. Pavyzdžiui, kartą buvau apkaltintas, jog nemoku išgryninti pinigų (iš banko kortelės). Atsakymas, kad aš dar naujokas ir tokios operacijos neteko atlikti, žmogui netiko. Cituoju: “<..>kasininkas privalo mokėti viską tik atsisėdęs dirbti“. Išvadintas buvau visaip, bet nesvarbu. Vėliau išsiaiškinau, kad pinigų mes net nebegryninam. Kartą uždarius kasą ir einant pietauti teko apturėti pokalbį. Nors pokalbiu tai sunkiai pavadinti būtų galima:
“- Atsidaryk kasą, matai, kad pilna žmonių.
- Bet tai pietūs man dabar. O yra ir kitų kasų, kurios dirba. Žmonių visad daug būna.
- A mane pisa? Tokia parduotuvė ir pietus.”
Kasininkas nepriskiriamas prie gyvųjų tarpo, taip! Apskritai kasininkas turi dirbti, kokie čia dar pietūs! Juk tokia parduotuvė.. (tiksliai nežinau ką šis turėjo omenyje tai sakydamas).
Žmonės neretai skundžiasi, kad parduotuvėje dirba per mažai kasų. Žinau, nes ir pats taip manydavau.
Tiesa, kad viskas yra kiek kitaip:
1. Kasininkai darbą pradeda ne vienu metu. Nenuostabu, jog ryte atėję apsipirkti matysit tik kelias dirbančias kasas. Vakare situacija kartojasi – ne visos kasos darbą baigia vienu metu.
2. Kasininkai taip pat šiek tiek dirba salėje, krauna prekes į lentynas. Užkrauti skyrių nėra lengva bei tai užtrunka!
Matydami tuščią kasą nepulkit rėkti ant pirmo pasitaikiusio, būkit kantrūs ir tolerantiški. Eilės nervina ne tik pirkėjus.
Na, bet toliau apie žmones – malonius ir mėgstančius kalbėti. Su jais mažiausiai problemų būdavo. Dažnai iš toli matomi besišypsantys bei pasisveikinantys žmonės. Ypač reta rūšis. Dažnai nori pagelbėti, bet retai būna kaip. Todėl skelbiu trumpą kasininko pagalbos instrukciją.
Trumpa instrukcija, norintiems padėti kasininkui!
- Rinkdamiesi prekę, atidžiai apžiūrėkit, ar ji turi brūkšninį kodą (a.k.a barkodą). Jei barkodo neturi, paimkit kitą. Bet tos vargšės nenumeskit, o paduokit arčiausiai esančiam darbuotojui su baltais marškiniais ir mėlynu užrašu ant nugaros. Pasakymas “čia po kem devynis centus” nieko nereiškia, nes vesti reikia ne kainą, kaip mažose kaimo parduotuvėse, o kodą. Ar buvo taip sunku?
- Pirkdami sveriamas daržoves ir vaisius įsidėmėkit jų kainą. Ne šiaip sau tokie gali pagelbėti. Kai obuolių rūšių devynios galybės, jų išvaizda gali ir meluoti. Bet kaina jų dažniausiai skiriasi, kas ir padeda orientuotis. Sutaupysit laiko ir sau, ir kitiems pirkėjams. Juk nėra taip sunku.
- Imdami prekes iš lentynos sutikrinkit jų barkodus su lentynoje esančios etiketės. Labai dažnas atvejis: “ten buvo parašyta kita kaina”. Neliksit nepatenkinti ir “apgauti” (visi juk kaltina aplinką, esą blogai sudėtos prekės). Vėlgi grynas kasininko laiko taupymas.
- Pirkdami bandeles įsidėmėkit jų pavadinimą! Yra ne viena rūšis bandelių, kurios beveik identiškos. Kai pavadinimą žinai, tai ir kodas tampa aiškus. Easy peasy
- Viską rūšiuokit ir prekių nemaišykit. Keturios bandelių rūšys viename maišelyje visiškai netaupo laiko. Ir skaičiuoti jas sunku.
Pradžiamokslis baigtas! O dabar apie smagumus. Dirbdamas kasoje turi sekti pagrindinius dalykus – prekę, kompiuterį, pirkėją. Na ir dar aplinką, kad nepataptum robotas. Šitaip greitai multitaskinant prasideda visokie gliūkai, kartais priverčiantys ir šypsotis. Greitai skanuojant bei tuo pačiu metu sekant kompiuterio ekrane vedamus prekių pavadinimus jie pradeda maišytis ir sudaryti naujas kombinacijas. Kai kurias netgi realybėje norėčiau pačiupinėti.
Geriausius iš jų visad užsirašau, o žmonės vis nesupranta, kodėl skanuojant paprasčiausius pomidorus mane ima juokas. Geriausi iš geriausių yra šie: gazuota varškė, kavos skonio batai, vanilinis peilis, močiutės pirkinių maišelis, prancūziškas faršas, malta spurga su džemu, cigaretės “mivina”, varškės duona ir taip toliau. Galima vardinti ir vardinti.
Apibendrinant, tai dirbti buvo smagu. Žinoma, visada buvo sunkių akimirkų, bet viską praėjau gyvas ir sveikas. Juk tai ir yra darbas – už dyką pinigai nesimėto. O darbo praktika juk nemaišo, ar taip?
Dalinkis su kitais : 
Komentarai