(Transilvanijos panorama. Rekomenduoju spausti ant jos ir matyti didelę versiją)

Įrašas glaudžiai susijęs su praėjusiuoju -> Kuo Lietuva įdomi užsieniečiui?.
Kaip jau minėjau, dalyvauju tarptautiniame projekte “Euroludix”, kuriame be mūsų šalies dalyvauja penkios šalys, t.y Suomija, Prancūzija, Italija, Lenkija ir Rumunija. Nenoriu kartotis (projekto principas praėjusiame įraše), tad trumpai – patekau į grupę, vykstančią į Rumuniją. Įspūdžius būnant joje būtent dabar ir pabandysiu atpasakoti. Gaila tik dabar, nors ten buvau jau pavasarį.

Rumunijos žemė

Okey, pirmas dalykas, kurį pamačiau Rumunijoje – suskilęs nusileidimo takas. Leidomės bjauriu oru, tuomet turėjau slogą (niekam nelinkiu patirti to nepakeliamo skausmo leidžiantis lėktuvui – sloga blogis), tad dar vienas minusas ir nuotaika sugedusi. Rumunijoje snyguriavo, buvo šalta, o aš su plona striuke ir apsirengęs visai ne žiemiškam Rumunijos orui (vos tik grįžus iš Rumunijos susirgau). O Lietuvoje jau buvo galima matyti pavasario žymes!

Rumuniją praminėm kabelių ir kondicionierių šalimi. Vaizdas, kurį matai pirmoje nuotraukoje yra tiek įprastas, kiek kasdieninis duonos pirkimas. Kaip patys rumunai sakė, mes jiems atvežėm žiemą. Sakė, kad ši buvo neįprastai užsitęsusi, na, o įprastai pas juos būna labai karšta – būtent dėl šios priežasties jie ir kabo.

Laidai! Kas antras gatvės stulpas Bukarešto gatvėse – kaip nuotraukoje. Nežinau, kodėl jie ten kabo ir kokia jų paskirtis. Išmąstėm tik taip (realiausias variantas), kad tai arba kabelio likučiai, arba “atsarga”.
Bet kokiu atveju, gražu tai nėra :D

Gerai, juk nebuvo taip blogai, kaip galima įsivaizduoti paskaičius aukščiau. :)
Buvau Drakulos pilyje. Gidas pasitaikė prie bajerio, tai liūdna nebuvo, pasiklausėm ir šmaikščių istorijų apie grafą Drakulą. Drakulos pilis stovi netoli seno miestelio Brasov. Labai išraiškingas miestas – net savo miesto pavadinimą išsikėlė ant kalvos kaip Holivudas :)
Taip pat miestelyje galima rasti 7D kiną. Kiek kiek? Taip, septynių dimensijų. Na, keturias žinau.
Gaila neteko išbandyti likusių trijų dimensijų šiame kino teatre.

Pakeliui į Drakulos pilį sustojome pailsėti nuo ilgos kelionės rumuniškais keliais (o jie tikrai baisūs). Pirmoji šio įrašo nuotrauka būtent ir yra ta nuotrauką, kurią padariau sustojime – Transilvanijos panorama. Gaila, kad mano buvęs aparatas negalėjo perteikti vaizdo gylio pojūčio – vaizdas tikrai pasakiškas. Na, bet vis geriau, negu nieko!

Tiesa yra tai, kad Rumunijoje tikrai daug šunų ir romų. Šunį gali sutikti išėjęs iš daugiabučio laiptinės (gyvenau šeimoje, tad teko patirti), iš parduotuvės ar tiesiog pamatyti besišlaistantį gatvėje. Jie nėra piktybiniai, anaiptol – kiti “turistai” ėjo ir glostė juos, bet man nei drąsos, nei noro to daryti, deja, nebuvo.

Romų, kitaip vadinamų čigonų (na, negražiai) Rumunijoje daug. Pasidarė aišku, kodėl tiek teniso treneris, tiek seneliai (kurie Rumunijoje jau buvę) patarė vertingus daiktus laikyti arčiau savęs – jie tikrai atpažįsta nevietinius ir moka juos “apsukti”. Tad ir jums patariu daryti taip pat, jei kada sugalvosite apsilankyti Rumunijoje ar šalia jos esančiose šalyse.

Kita vertus, nei romai, nei šunys, nei ant stulpų kabantys kabeliai nesutrugdė man gerai praleisti savaitės, palyginus gana “egzotiškoje” šalyje ir parsivežti įvairių įspūdžių (gaila, bet priedo ir slogą – gripą) į Lietuvą. :)

Dalinkis su kitais :